NATO pradeda byrėti
NATO pradeda byrėti
2026 m. sausio 10 d.
Thomas Oysmüller
Skaitymo trukmė: 2,9 min.
Prancūzijos parlamentas balsuos dėl pasitraukimo iš NATO. Sėkmės tikimybė nedidelė, tačiau tuo pat metu Turkija dirba prie vadinamosios „islamo NATO“, o derybos dėl jos, kaip teigiama, jau yra gerokai pažengusios.
Vidinis nesutarimas NATO viduje tampa vis sunkiau paneigiamas: JAV konfliktuoja su ES-NATO dėl Grenlandijos. Tuo pat metu ES nebelaikoma stabiliu partneriu – nei ideologiškai, nei kariniu, nei ekonominiu požiūriu. Dabartiniai geopolitiniai pokyčiai atskleidžia aiškius NATO plyšius. Tai šiuo metu matyti Prancūzijoje, Danijoje ir Turkijoje, kuri po JAV turi antrą pagal dydį NATO kariuomenę.
Danijos ministrė pirmininkė neseniai pareiškė, kad JAV puolimas prieš Grenlandiją, o kartu ir prieš NATO valstybę, reikštų Vakarų karinės sąjungos pabaigą. JAV išpuolį prieš Vokietiją, įvykusį per ataką prieš „Nord Stream“, pavyko įveikti. Tuo metu Baltuosiuose rūmuose buvo demokratai, kurie Briuselį laikė sąjungininku, priešingai nei šiuo metu valdantys respublikonai.
Tačiau plyšiai tampa vis ryškesni.
Clémence Guetté, Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos viceprezidentė ir kairiosios partijos „La France Insoumise“ (LFI) parlamentarė, 2026 m. sausio 9 d. pateikė rezoliuciją, kuria reikalaujama planuojamo Prancūzijos pasitraukimo iš NATO. Pasiūlymas numato pradėti nuo pasitraukimo iš integruotos Aljanso vadovybės. Guetté tai grindžia „agresyvia“ JAV politika prezidento Donaldo Trumpo laikais, kurią ji laiko grėsme Prancūzijos suverenitetui. „JAV pagrobia valstybės vadovą – tai rodo, kad NATO nebėra mūsų interesams tarnaujanti organizacija“, – teigiama pareiškime.
Nors ši rezoliucija yra simbolinė – Prancūzijoje užsienio politika pirmiausia priklauso prezidento kompetencijai – ji vis tiek signalizuoja apie tam tikrą judėjimą. LFI jau seniai kritikuoja NATO kaip JAV hegemonijos instrumentą. Le Pen partija laikosi atsargios pozicijos, o dešinėje Florian Philippot vadovaujama Patriotų partija reikalauja nedelsiant pasitraukti tiek iš NATO, tiek iš ES. Spaudimas iš kairės ir dešinės gali eskaluoti diskusiją, ypač todėl, kad Vašingtonas nerodo jokių ženklų, jog ketintų atsitraukti nuo naujosios linijos.
Tuo pat metu NATO byrėja ir Rytuose. Turkija, turinti didžiausią kariuomenę NATO po JAV, siekia prisijungti prie naujos gynybos sąjungos tarp Saudo Arabijos ir Pakistano. 2025 m. rugsėjį Rijade ir Islamabade pasirašytas susitarimas numato, kad puolimas prieš vieną narę būtų laikomas puolimu prieš visas – panašiai kaip NATO 5-asis straipsnis. Pakistanas įneštų branduolinius pajėgumus, Saudo Arabija – finansinius išteklius. Dabar Turkija turėtų tapti trečiąja partnere, prisidedančia karinėmis technologijomis ir jėga.
„Bloomberg“ praneša, kad derybos yra pažengusios, o aljansas aptariamas kaip „Islaminė NATO“. Toks žingsnis neabejotinai pakeistų Artimuosius Rytus, taip pat ir islamo pasaulį, kuriame įvairios galios konkuruoja dėl įtakos. Tačiau toks žingsnis galėtų smarkiai supriešinti Turkiją su NATO. Stebėtojai mato potencialą Aljanso skilimui, Turkijai orientuojantis į Rytus.
Geopolitiniai lūžiai ir vadinamosios „multipolinės pasaulio tvarkos“ raida taip pat galėtų reikšti NATO pabaigą. Oficialiai Aljansas demonstruoja vienybę, tačiau jos jau seniai nebėra. ES tuo tarpu, silpnindama nacionalines valstybes kariniu lygmeniu, ruošiasi tam – formuoti ES-NATO, su ES kariuomene, kontroliuojama Briuselyje ir be jokios nacionalinių valstybių įtakos.
