Reikia nuslėpti sunkų nusikaltimą? Jums visada padės teisėja Gavelytė-Kalytienė
Aurimas Drižius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Gavelytė-Kalytienė (romantiška teisėjos nuotr. viršuje) nutartimi išaiškino, kad gen. prokurorė Grunskienė ir jos pavaduotojas Ivanauskas gali toliau netirti sunkių nusikaltimų, vietoj tyrimo rašydami „raštelius”, kad „jokio nusikaltimo nebuvo” arba „skundas kartotinis”. Prokurorai naudojasi savo pačių patvirtintu „darbo aprašu”, nors privalo laikytis įstatymo – to pačio BPK.
Pagal BPK 168 straipsnį prokuroras, gavęs skundą apie nusikaltimą, privalo priimti procesinį nutarimą – pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Teisėja Kalytienė, konstatuodama, kad tokio nutarimo nėra, privalėjo įvertinti šios pareigos pažeidimą ir užtikrinti teisminę kontrolę. Vietoje to ji pripažino tokį veikimo modelį teisėtu.
Teisėja žinojo, kad nėra BPK 168 str. nutarimo
- Žinojo, kad dėl to nėra apskundimo objekto
- Nepaisant to:
- nepanaikino situacijos
- neįpareigojo sprendimo priimti teisėtai
- įteisino tokį veikimo modelį
Tai yra aktyvus neveikimo legalizavimas
Teismas įteisino situaciją, kai prokuratūra gali atsisakyti tirti nusikaltimus be jokios kontrolės
2026 m. kovo 16 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria faktiškai patvirtino pavojingą praktiką: prokuratūra gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nepriimdama jokio procesinio sprendimo, o teismai tokių veiksmų nekontroliuoja.
Byloje nustatyta, kad vietoje įstatyme numatyto nutarimo prokuratūra pateikė vadinamąjį „informacinio pobūdžio atsakymą“. Teismas pripažino, kad toks dokumentas nėra procesinis sprendimas ir dėl to negali būti skundžiamas.
Tai reiškia, kad susidaro uždaras ratas: nėra nutarimo – nėra galimybės skųsti – nėra teismo kontrolės.
Tokia praktika prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir paneigia kiekvieno žmogaus teisę į teisminę gynybą.
Dar daugiau – sprendimus dėl galimų nusikalstamų veikų priima tie patys pareigūnai, kurių veiksmai yra skundžiami, o jų sprendimai išvengia nepriklausomo vertinimo.
Dėl šių aplinkybių kreiptasi į prokuratūrą dėl teisėjos veiksmų įvertinimo pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnį (piktnaudžiavimas).
Ši situacija kelia esminį klausimą: ar Lietuvoje dar egzistuoja veiksminga teisminė kontrolė, jei valstybės institucijos gali išvengti atsakomybės paprasčiausiai pakeisdamos sprendimo formą?
Jeigu teismas atsisako ginti asmens teises, nes institucija nesilaikė įstatymo, tai reiškia, kad teisė į gynybą tampa deklaratyvi, o ne reali.
Tai nėra vieno asmens byla – tai sisteminė problema, kuri paliečia kiekvieną pilietį.
