Trampas nebeslepia paniekos Europai
Suderinamų vertybių ištrynimas: Trumpo naujoji Nacionalinio saugumo strategija perbraižo Europą kaip strateginę naštą
Simplicius
2025 m. gruodžio 8 d.
JAV paskelbė naują Nacionalinio saugumo strategiją, kurioje iš naujo interpretuojama Monro doktrina XXI amžiui. Bernhardas iš MoA ją išsamiai aptarė (nuoroda) tiems, kuriems įdomios detalės. Aš vietoje to pažvelgsiu į bendrą vaizdą bei vieną konkretų, itin įdomų šio svarbaus JAV užsienio politikos persvarstymo aspektą.
New York Times antraštė šią naują viziją perfrazuoja kaip neapykantą Europai:
Naujas Baltųjų rūmų politikos dokumentas įtvirtina prezidento Trumpo seniai puoselėjamą panieką Europos lyderiams. Jame aiškiai pasakoma, kad žemynas atsidūrė strateginėje kryžkelėje.
Na, kodėl gi Trumpui nekęsti naujosios Europos? Tai žemynas, kuris nusisuko nuo pilietinių laisvių – principų, už kuriuos pirmiausia turėjo stovėti pati Amerika.
Dokumentas kaltina Europos Sąjungą „politinės laisvės“ slopinimu, įspėja, kad kai kurios NATO valstybės rizikuoja tapti „daugiausia neeuropietiškomis“, ir teigia, kad JAV turėtų remti „patriotines Europos partijas“ – kas, išvertus iš politinės kalbos, reiškia kraštutinius dešiniuosius judėjimus.
Įdomiausia čia yra vienas konkretus Trumpo dokumento aspektas, kuris iš esmės perinterpretuoja menkstančią JAV paramą Europai kaip atsakomąją reakciją į Europos vykdomą savo pačios tautų ir kultūrų ištrynimo politiką.
Kitas New York Times straipsnis šiam kampui skyrė visą dėmesį:
Trumpo administracija penktadienį pareiškė, kad Europa susiduria su „aiškia civilizacinio išnykimo perspektyva“ ir pažadėjo, kad Jungtinės Valstijos rems panašiai mąstančias „patriotines“ partijas visame žemyne, siekiant užkirsti kelią ateičiai, kurioje „kai kurios NATO valstybės taps daugiausia neeuropietiškomis“.
Kiti šį aspektą nagrinėjo dar tiesmukiau, pavyzdžiui, The National Pulse.
O kodėl tai neturėtų būti teisėtas JAV saugumo klausimas? Kai pagrindinių sąjungininkų demografija kardinaliai pasikeičia į gyventojus, kurių lojalumas pačioms saugumo architektūroms, ant kurių pastatytas jūsų svarbiausias aljansas, yra suprantamai abejotinas – tai tampa labai apčiuopiama problema.
Štai tikslios ištraukos iš naujosios Trumpo NSS – atkreipkite dėmesį į paryškintas vietas:
25 psl.:
„Didesnės Europos problemos apima Europos Sąjungos ir kitų transnacionalinių struktūrų veiksmus, kurie kenkia politinei laisvei ir suverenitetui, migracijos politiką, kuri keičia žemyną ir kursto įtampą, žodžio laisvės cenzūrą ir politinės opozicijos slopinimą, gimstamumo mažėjimą bei nacionalinės tapatybės ir pasitikėjimo savimi nykimą. Jei dabartinės tendencijos tęsis, per 20 ar mažiau metų žemynas bus neatpažįstamas. Todėl visiškai neaišku, ar kai kurios Europos šalys turės pakankamai stiprias ekonomikas ir kariuomenes, kad liktų patikimos sąjungininkės.“
27 psl.:
„Ilgalaikėje perspektyvoje yra daugiau nei tikėtina, kad per kelis dešimtmečius kai kurios NATO valstybės taps daugiausia neeuropietiškos. Todėl lieka atviras klausimas, ar jos ateityje savo vietą pasaulyje ir sąjungą su Jungtinėmis Valstijomis matys taip pat, kaip ją matė NATO chartiją pasirašiusios valstybės.“
Tai tokia svarbi mintis, kad verta ją pakartoti:
„Visiškai neaišku, ar kai kurios Europos šalys išliks ekonomiškai ir kariškai pakankamai stiprios, kad liktų patikimos sąjungininkės… ir ar jos ateityje savo vietą pasaulyje ir sąjungą su JAV matys taip pat, kaip ją matė NATO chartijos signatarai.“
Ar tai nėra tikra problema? Kai pačių sąjungininkų branduolinė demografinė sudėtis taip pasikeitė, kad tenka abejoti pačių susitarimų pilietiniais, socialiniais ir kultūriniais pagrindais – tai jau signalas iš esmės peržiūrėti strateginius aljansus.
Tai jau seniai nerimą kėlęs klausimas Vakaruose, dar nuo tada, kai pasaulinė migracijos „socialinės inžinerijos“ banga ėmė keisti Vakarų visuomenių audinį.
JAV kontekste tai buvo išryškinta dar 2000-ųjų pradžioje tarsi kultiniu tapusiame Stepheno Steinlighto tekste „Žydų interesas besikeičiančioje Amerikos demografijoje“.
Šiame tekste žydų kilmės autorius Steinlightas teigia, kad masinė migracija galiausiai taip pakeis JAV demografinę sudėtį, jog tai taps rimta grėsme žydų amerikiečių „ypatingiems interesams“, nes daugiausia lotynų amerikiečių ir musulmonų imigrantai neturės tokio pat „išugdytos pagarbos“ žydų vertybėms ir kaltės jausmo dėl Holokausto, kaip jį turi vietiniai amerikiečiai.
Iš teksto skyriaus „Sfinkso klausimai“:
Didysis klausimas pradžiai: ar naujoji daugiakultūrė Amerika yra gera žydams? Ar šalis, kurioje didžiuliai demografiniai ir kultūriniai pokyčiai, skatinami nenutrūkstamos neeuropietiškos migracijos, išliks vieta, kur žydų gyvenimas klestės kaip niekur kitur diasporos istorijoje? Ar Amerikoje, kur „spalvotieji“ taps dauguma (kaip jau įvyko Kalifornijoje) ir dauguma jų neturi jokio istorinio ryšio su žydais ar žinių apie juos, bus išlaikyta tokia pati ypatinga pagarba žydų interesams?
Ar svarbu, kad dauguma imigrantų neturi jokio ryšio su Holokausto atmintimi ir mato žydus tik kaip privilegijuotus „baltuosius amerikiečius“? Ar svarbu, kad lotynų amerikiečiai dažnai su mumis susiduria tik kaip su darbdaviais, samdančiais juos menkai apmokamiems darbams (lapų pūtimui Beverli Hilse ar skalbimui Short Hills’e)? Ar svarbu, kad jų religinis išsilavinimas dažnai žydus vaizdavo kaip „Kristaus žudikus“?
Ar svarbu žydams – ir JAV paramai Izraeliui – kad islamas yra sparčiausiai auganti religija Amerikoje? Kad artimiausiu metu musulmonų bus daugiau nei žydų? Kad įvairios islamistinės organizacijos tampa politiškai aktyvios tuo metu, kai daugelyje islamo šalių religiją keičia politinė ideologija – islamizmas, kuriame antisemitizmas ir anticionizmas yra pagrindiniai elementai?
Teksto pabaigoje Steinlightas prognozuoja, kad žydų politinė galia Amerikoje silpnės. Šis tekstas parašytas 2001 m., ir, kaip autorius tvirtina, šiandien jau matome, kad jo vizijos pildosi – esą naujoji amerikiečių karta, veikiama migrantų ideologijų, ima nusisukti nuo Izraelio ir taip vadinamų „žydų privilegijų“.
Kaip matyti, masinė migracija ir jos poveikis galios struktūroms Vakarų pasaulyje jau seniai laikomi egzistencine problema. Trumpo naujoji strategija, autoriaus nuomone, yra teigiamas signalas Europos globalistams, kad Amerika nesitaikstys su Europos virtimu saugumo silpnybe.
Kaip pastebėjo B savo tekste, tai, regis, žymi ir garsiosios Wolfowitzo doktrinos pabaigą.
Tačiau lieka klausimas, kiek šios Trumpo politikos bus realiai įgyvendintos, ypač turint omenyje galimą demokratų sugrįžimą į valdžią ir visa ko atstatymą atgal.
Vis dėlto įdomu stebėti, kaip JAV atnaujina Monro doktriną ir skelbia, kad jokia priešinga jėga nebus leidžiama Vakarų pusrutulyje. Ironija čia akivaizdi: Rusija buvo pasmerkta dėl to, kad išdrįso reikalauti savo saugumo zonos prie savo sienų ir neleisti Ukrainai tapti NATO placdarmu. Tačiau JAV, pasak autoriaus, gali reikalauti viso pusrutulio.
Jeigu JAV gali turėti visą pusrutulį su absoliučia veiksmų laisve (kaip kad Venesueloje), tuomet, autoriaus nuomone, Rusija taip pat turėtų turėti teisę į buferinę zoną prie savo sienų.
Įdomu tai, kad neseniai Rusija taip pat paskelbė savo nacionalinio saugumo strategiją.
Iš oficialios Kremliaus svetainės:
Putino dekretas pabrėžia būtinybę sukurti „rusišką pilietinę tapatybę“ 95 procentams gyventojų.
Strategijoje akcentuojamas „valstybę formuojantis rusų tautos vaidmuo“, tradicijų palaikymas, kultūros sklaida ir „užsienio kišimosi“ neutralizavimas.
Iš Meduza:
Dokumente siūloma:
- stiprinti rusų kalbos vaidmenį;
- ugdyti jaunimo pilietiškumą per simbolius, istorijos mokymą ir šventes;
- saugoti „istorinę tiesą“ ir „tradicines vertybes“.
Akivaizdu, kad pasaulis žengia į didžiųjų imperijų konsolidacijos etapą, kai valstybės tvirtina savo įtakos sferas multipoliariniame pasaulyje.
Tai, pasak autoriaus, esą ženklina globalizmo pabaigą, nors ne būtinai neokonservatizmo pabaigą JAV atveju.
