Vakarų žlugimas : kas mums gresia
Emmanuel Todd
2025 m. spalio 6 d.
Trumpo iškrypimas atsiskleidžia Artimuosiuose Rytuose, NATO karingumas – Europoje.
Mano slovėnų leidėjo prašymu ką tik parašiau naują pratarmę knygai La Défaite de l’Occident („Vakarų pralaimėjimas“), kurią, mano manymu, būtina iš karto paskelbti „Substack“ platformoje. Visų konfliktų eskalacijos grėsmė tampa vis aiškesnė. Šis tekstas pateikia schematišką ir laikiną, bet atnaujintą aiškinimą krizės, kurią išgyvename. Iš tiesų tai yra išvada iš mano naujausio interviu su Diane Lagrange per „Fréquence Populaire“: „Rusijos pergalė, Prancūzijos ir Vakarų izoliacija bei fragmentacija“.
Pratarmė slovėniškam leidimui
Nuo pralaimėjimo iki dezintegracijos
Praėjus mažiau nei dvejiems metams po to, kai 2024 m. sausį Prancūzijoje buvo išleista La Défaite de l’Occident („Vakarų pralaimėjimas“), pagrindinės knygos prognozės išsipildė. Rusija ištvėrė audrą – tiek kariniu, tiek ekonominiu požiūriu. Amerikos karinė pramonė išsekusi. Europos ekonomikos ir visuomenės yra ties žlugimo riba. Ukrainos kariuomenė dar nesubyrėjo, tačiau Vakarų dezintegracijos etapas jau prasidėjo.
Aš visada buvau priešiškas Rusijos atžvilgiu vykdomai JAV ir Europos rusofobiškai politikai, tačiau kaip vakarietis, įsipareigojęs liberaliai demokratijai, prancūzas, mokslinę karjerą pradėjęs Anglijoje, motinos, Antrojo pasaulinio karo metais pabėgusios į Jungtines Valstijas, sūnus, esu sukrėstas karo prieš Rusiją be jokio intelekto pasekmių mums, Vakarų gyventojams.
Mes tik pradedame katastrofą. Artėja lūžio taškas, po kurio atsiskleis galutinės pralaimėjimo pasekmės.
„Likęs pasaulis“ (arba „Globalūs Pietūs“, arba „Globalioji dauguma“), kuris iki šiol tik palaikė Rusiją atsisakydamas boikotuoti jos ekonomiką, dabar atvirai reiškia paramą Vladimirui Putinui. BRICS šalys plečiasi, priimdamos naujus narius ir didindamos sanglaudą. JAV pareikalavus rinktis pusę, Indija pasirinko nepriklausomybę: Putino, Xi ir Modžio nuotraukos iš 2025 m. rugpjūčio Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos susitikimo išliks šio lemiamo momento simboliu. Vis dėlto Vakarų žiniasklaida toliau vaizduoja Putiną kaip pabaisą, o rusus – kaip baudžiauninkus. Ši žiniasklaida jau buvo nepajėgi suvokti, kad likęs pasaulis juos mato kaip lyderius ir paprastus žmones, turinčius savitą rusų kultūrą ir suverenumo troškimą. Dabar bijau, kad mūsų žiniasklaida tik dar labiau sustiprins mūsų aklumą, nes nesugebės įsivaizduoti, jog Rusijos atgauta prestižo padėtis likusiam pasauliui, daugelį šimtmečių Vakarų ekonomiškai išnaudotam ir su arogancija traktuotam, yra įkvėpimo šaltinis. Rusai išdrįso. Jie iššaukė Imperiją – ir laimėjo.
Istorijos ironija ta, kad rusai – europiečiai, baltaodžiai, kalbantys slavų kalba – tapo likusio pasaulio kariniu skydu todėl, kad Vakarai po komunizmo žlugimo atsisakė juos integruoti. Įsivaizduoju, kad slovėnai yra ypač gerai pasirengę kultūriškai įvertinti šią ironiją, nors puikiai žinau, kaip šeimos ir religijos antropologas, kad nepaisant slavų kalbos, Slovėnija socialiai ir ideologiškai yra daug arčiau Šveicarijos nei Rusijos.
Galiu čia nubraižyti Vakarų dezintegracijos modelį, nepaisant nenuoseklios Donaldo Trumpo – pralaimėjusio JAV prezidento – politikos. Ši nenuoseklumas, mano manymu, kyla ne iš nestabilios ar iškrypusios asmenybės, bet iš neišsprendžiamos Jungtinių Valstijų dilemos. Viena vertus, tiek Pentagonas, tiek Baltieji rūmai žino, kad karas pralaimėtas ir Ukrainą teks palikti. Sveikas protas verčia juos pasitraukti. Kita vertus, tas pats sveikas protas verčia suvokti, kad pasitraukimas iš Ukrainos turės drastiškas pasekmes Imperijai – kur kas didesnes nei pasitraukimai iš Vietnamo, Irako ar Afganistano. Tai pirmasis Amerikos strateginis pralaimėjimas pasauliniu mastu, vykstant masinei JAV deindustrializacijai ir sunkiai vykstančiai reindustrializacijai.
Kinija tapo pasaulio dirbtuvėmis; jos labai mažas gimstamumas neleis jai visiškai pakeisti JAV, bet konkuruoti su ja pramoniniu požiūriu jau per vėlu. Prasidėjo pasaulio ekonomikos dedolarizacija. Trumpas ir jo patarėjai negali to priimti, nes tai reikštų Imperijos pabaigą. Tačiau postimperinis amžius turėtų būti MAGA („Make America Great Again“) projekto tikslas, siekiantis sugrįžimo prie nacionalinės valstybės. Tačiau Amerika, kurios realių prekių gamybinis pajėgumas dabar labai menkas (žr. 9 skyrių apie tikrąją Amerikos ekonomikos prigimtį), negali atsisakyti gyventi skolon, gamindama dolerius. Toks atsitraukimas nuo imperinės pinigų sistemos reikštų ryškų gyvenimo lygio smukimą, net ir Trumpo liaudies rinkėjams. Todėl pirmasis Trumpo antrosios kadencijos biudžetas – „Vienas didelis gražus įstatymo projektas“ (One Big Beautiful Bill Act) – išlieka imperinis, nepaisant protekcionistinių priemonių, simbolizuojančių apsaugos svajonę. OBBBA didina karinį biudžetą ir deficitą. JAV biudžeto deficitas neišvengiamai reiškia dolerių emisiją ir prekybos deficitą.
Imperinės dinamikos – tiksliau, imperinė inercija – toliau griauna svajonę apie produktyvią nacionalinę valstybę.
Europoje karinis pralaimėjimas vis dar menkai suvokiamas vadovų. Jie nevykdė karinių operacijų. Pentagonas rengė planus Ukrainos kontrpuolimui 2023 m. vasarą (kai rašiau Vakarų pralaimėjimą). Amerikos kariškiai, nors ir kovojo per ukrainiečių įgaliotinius, žino, kad juos palaužė Rusijos gynyba – nes jie negalėjo pagaminti pakankamai ginklų, o rusų kariuomenė buvo protingesnė. Europos lyderiai tiekė tik ginklų sistemas, ir ne pačias svarbiausias. Nesuprasdami karinio pralaimėjimo masto, jie vis dėlto suvokia, kad jų pačių ekonomikas paralyžiavo sankcijų politika, ypač pigios rusiškos energijos tiekimo sutrikimas. Ekonomiškai padalyti Europos žemyną per pusę buvo savižudiškas beprotybės aktas. Vokietijos ekonomika stagnuoja. Skurdas ir nelygybė auga visame Vakaruose. Jungtinė Karalystė ant žlugimo ribos. Prancūzija – netoli. Visuomenės ir politinės sistemos įstrigusios.
Neigiama ekonominė ir socialinė dinamika egzistavo dar iki karo ir jau silpnino Vakarus. Ji buvo matoma, nors ir skirtingu mastu, visoje Vakarų Europoje. Laisvoji prekyba griauna pramoninį pagrindą. Imigracija kuria tapatybės sindromą, ypač tarp darbininkų klasių, netekusių saugių ir padoriai apmokamų darbų.
Dar giliau – kultūrinė fragmentacija: masinis aukštasis mokslas kuria susisluoksniavusias visuomenes, kuriose aukštąjį išsilavinimą turintys 20–40 % gyventojų ima gyventi tarpusavyje, laiko save pranašesniais, niekina darbininkus, atmeta fizinį darbą ir pramonę. Visuotinis pradinis švietimas (raštingumas) skatino demokratiją, kūrė homogenišką visuomenę su egalitariniu pasąmoniniu jausmu. Aukštasis mokslas išaugino oligarchijas, kartais plutokratijas – sluoksniuotą visuomenę su nelygybės pasąmoniniu jausmu. Galutinis paradoksas: aukštojo mokslo plėtra sukėlė intelektinių standartų smukimą šiose oligarchijose ar plutokratijose! Šią seką aprašiau daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus knygoje Ekonominė iliuzija (1997). Vakarų pramonė persikėlė į likusį pasaulį ir, žinoma, į buvusias Rytų Europos „liaudies demokratijas“, kurios, išsivadavusios iš sovietinės priespaudos, vėl tapo Vakarų Europos dominuojama periferija. 3 skyriuje išsamiai aptariu šį vidinį „Kinijos“ tipą, kur pramonės darbininkų dar gausu. Visur Europoje aukštųjų sluoksnių elitiškumas pagimdė „populizmą“.
Karas dar labiau paaštrino įtampas Europoje. Jis skurdina žemyną. Bet svarbiausia – kaip didelė strateginė nesėkmė – jis delegitimuoja vadovus, kurie nesugeba savo šalių nuvesti į pergalę. Konservatyvių liaudies judėjimų (elito žiniasklaidos vadinamų „populistiniais“, „kraštutinių dešiniųjų“ ar „nacionalistiniais“) plėtra spartėja: Reform UK Jungtinėje Karalystėje, AfD Vokietijoje, Rassemblement National Prancūzijoje… Ironiška, kad ekonominės sankcijos, kuriomis NATO tikėjosi sukelti „režimo pasikeitimą“ Rusijoje, netrukus gali sukelti „režimų pasikeitimus“ Vakarų Europoje. Vakarų valdantysis elitas praranda teisėtumą dėl pralaimėjimo tuo metu, kai Rusijos autoritarinė demokratija vėl įgauna teisėtumą per pergalę – net perteklinį, nes Putino valdoma Rusija, atgavusi stabilumą, įgijo nekvestionuojamą legitimumą.
Toks mūsų pasaulis artėjant 2026-iesiems.
Vakarų dezintegracija vyksta kaip „hierarchinė lūžis“.
Jungtinės Valstijos atsisako kontrolės ne tik Rusijos, bet, man vis labiau atrodo, ir Kinijos atžvilgiu. Kinijai užblokavus samario – retųjų žemių elemento, būtino karinei aviacijai – eksportą, JAV nebegali net svajoti apie karinį konfliktą su Kinija. Likęs pasaulis – Indija, Brazilija, arabų pasaulis, Afrika – tuo naudojasi ir slysta šalin. Bet JAV energingai atsigręžia prieš savo Europos ir Rytų Azijos „sąjungininkus“ – paskutinėje išnaudojimo stadijoje ir, reikia pripažinti, iš gryno pykčio. Norėdamos pabėgti nuo pažeminimo, paslėpti savo silpnumą nuo pasaulio ir savęs, jos baudžia Europą. Imperija ryja pati save. Tai ir reiškia Trumpo nustatyti muitai ir priverstinės investicijos, užkrautos europiečiams, virtusiems kolonijiniais subjektais, o ne partneriais. Liberalios demokratijos solidarumo era baigėsi.
Trumpizmas yra „baltojo populistinio konservatizmo“ forma. Vakaruose atsiranda ne solidarumas tarp populistinių konservatorių, o vidinės sanglaudos žlugimas. Pralaimėjimo sukelta įniršio būsena verčia kiekvieną šalį atsigręžti prieš silpnesniuosius, kad išlietų apmaudą. JAV atsigręžia prieš Europą ir Japoniją. Prancūzija atgaivina konfliktą su buvusia kolonija – Alžyru. Nėra abejonių, kad Vokietija, nuo Šolco iki Merzo, sutikusi paklusti JAV, nukreips savo pažeminimą prieš silpnesnius Europos partnerius. Mano šalis, Prancūzija, man atrodo, yra labiausiai pažeidžiama.
Vienas iš pagrindinių Vakarų pralaimėjimo konceptų – nihilizmas. Aš aiškinu, kaip „nulinė protestantizmo būsena“ – sekuliarizacijos galutinis taškas – ne tik paaiškina Amerikos švietimo ir pramonės žlugimą. „Nulinė būsena“ taip pat atveria metafizinę tuštumą. Aš asmeniškai nesu tikintis ir neskatinu grįžti prie religijos (manau, kad tai neįmanoma), tačiau kaip istorikas turiu pripažinti, kad visuomeninių vertybių, kilusių iš religijos, išnykimas veda prie moralinės krizės, prie troškimo naikinti daiktus ir žmones (karas) ir galiausiai – prie bandymo panaikinti pačią tikrovę (pavyzdžiui, translytiškumo reiškinys tarp Amerikos demokratų ar klimato kaitos neigimas tarp respublikonų). Ši krizė egzistuoja visose visiškai sekuliarizuotose šalyse, bet ji ryškiausia ten, kur dominuojanti religija buvo protestantizmas ar judaizmas – absoliutinės religijos, ieškančios transcendentinio, o ne katalikybė, atviresnė pasaulio grožiui ir žemiškam gyvenimui. Būtent JAV ir Izraelyje matome parodines tradicinių religijų formas, kurios iš esmės yra nihilistinės.
Šis iracionalus matmuo yra pralaimėjimo šerdis. Šis pralaimėjimas nėra tik „techninė“ galios netektis, bet ir moralinis išsekimas, pozityvaus egzistencinio tikslo stoka, vedanti į nihilizmą.
Šis nihilizmas slypi už Europos vadovų, ypač protestantiškų Baltijos šalių pakrantėse, troškimo plėsti karą su Rusija per nuolatines provokacijas. Šis nihilizmas taip pat slypi už Amerikos destabilizacijos Artimuosiuose Rytuose – galutinėje įniršio, kilusio iš Amerikos pralaimėjimo Rusijai, išraiškoje. Neturėtume pasiduoti pernelyg paprastam išvadų ieškojimui, esą Netanjahu režimas Izraelyje veikia savarankiškai vykdydamas genocidą Gazoje ar ataką prieš Iraną. Nulinis protestantizmas ir nulinis judaizmas tragiškai susilieja šiuose smurto proveržiuose. Tačiau visame Artimųjų Rytų regione galutinę atsakomybę už chaosą neša Jungtinės Valstijos, tiekdamos ginklus ir kartais smogdamos tiesiogiai. Jos stumia Izraelį veikti taip pat, kaip stūmė ukrainiečius. Pirmoji Trumpo prezidentūra perkėlė JAV ambasadą į Jeruzalę, ir būtent Trumpas pirmasis įsivaizdavo Gazą paverstą pajūrio kurortu. Žinau, kad prireiktų ištisos knygos šiai tezei įrodyti – knygos, kuri išnarpliotų visų veikėjų sąveikas. Tačiau kaip profesionalus istorikas, pusę amžiaus nagrinėjantis geopolitiką, jaučiu, kad – kaip ir – kaip ir NATO Europa, Izraelis nebėra nepriklausoma valstybė. Vakaruose pagrindinė problema iš tiesų yra suplanuota nacionalinės valstybės mirtis.
Imperija yra didžiulė ir griūva, lydima triukšmo bei įniršio. Ji jau tapo daugiacentre, pasidalijusia dėl tikslų, šizofreniška. Tačiau nė viena jos dalis nėra iš tiesų nepriklausoma. Trumpas yra dabartinis jos „centras“; jis taip pat yra geriausia jos ideologinė ir praktinė išraiška – jungiantis racionalų norą atsitraukti į tiesioginio dominavimo sferą (Europą ir Izraelį) su nihilistiniais impulsais, kurie skatina karą. Šios dvi tendencijos – atsitraukimas ir smurtas – taip pat reiškiasi ir pačioje Amerikos širdyje, kur hierarchinio skilimo principas veikia šalies viduje. Vis daugiau anglakalbių autorių kalba apie artėjančio pilietinio karo galimybę.
Amerikos plutokratija yra daugialypė. Yra finansininkų plutokratija, naftininkų plutokratija, Silicio slėnio plutokratija. Trumpo šalininkai – Teksaso naftininkai ir neseniai prie jų prisijungę technologijų magnatai – niekina išsilavinusius Demokratų Rytų pakrantės elitus. Šie, savo ruožtu, niekina baltuosius Trumpo rinkėjus iš šalies gilumos, kurie patys niekina juodaodžius demokratus – ir taip toliau be pabaigos.
Vienas įdomių šiuolaikinės Amerikos bruožų yra tas, kad jos vadovams vis sunkiau atskirti vidaus ir išorės klausimus, nepaisant MAGA siekio užtverti pietinę sieną ir sustabdyti imigraciją iš Lotynų Amerikos. Armija šaudo į laivus, išplaukiančius iš Venesuelos, bombarduoja Iraną, įžengia į demokratinių miestų centrus JAV teritorijoje ir remia Izraelio oro pajėgas puolant Katarą, kur įsikūrusi milžiniška amerikiečių bazė. Bet kuris mokslinės fantastikos skaitytojas atpažins šiame trikdančiame sąraše nusileidimo į distopiją – t. y. į pasaulį, kuriame valdžia, fragmentacija, hierarchija, smurtas, skurdas ir iškrypimas susimaišo – pradžią.
Tad išlikime savimi – už Amerikos ribų. Išlaikykime gebėjimą matyti vidų ir išorę, išlaikykime saiką, ryšį su tikrove, supratimą, kas yra teisinga ir gražu. Neleiskime, kad mus įtrauktų į beprotišką skubėjimą į karą mūsų pačių Europos vadovai – tie privilegijuoti istorijos pasimetėliai, nevilties apimti dėl pralaimėjimo, išsigandę minties, kad vieną dieną bus teisiami savo tautų.
Ir svarbiausia, svarbiausia – tęskime mąstymą apie daiktų prasmę.
Paryžius, 2025 m. rugsėjo 28 d.
Tai visas Emmanuelio Toddo teksto „The Dislocation of the West: What Threatens Us“ vertimas į lietuvių kalbą.
