Kokį nusikaltimą padarė į kalėjimą lygtinai siunčiama mokytoja? (pildoma)
Mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė „riaušių byloje” pripažinta kalta ir nuteista laisvės atėmimu 2,2 metams lygtnai.
Kokius siaubingus nusikaltimus padarė mokytoja, nuteista dvejiems metams kalėjimo lygtinai – tokia bausmė Lietuvoje skiriama ir vaikų žudikams.
Pvz. – Vilniaus advokatų kontoros „Cobalt“ partnerio Žilvino Kvietkaus sūnaus Karolio nužudymo byla.
LL jau rašė apie šią bylą – „kovų narvuose“ dalyvis kikboksininkas Danielius Gulinas dar 2017 m. vasarą Antakalnyje viduryje dienos smūgiais į galvą pasiuntė į komą nepilnametį moksleivį Karolį Kvietkų.
K.Kvietkus nuo profesionalaus žudiko smūgių jau daug mėnesių komoje, jo smegenys mirusios, gyvybę palaiko tik aparatai, gydytojai jį pripažino ‚socialiai mirusiu“.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vladimir Berezovskis nuteisė žudiką (nuotr.) tik už „sunkų sveikatos sutrikdymą“. Ir skyrė jam trejetą metų kalėjimo lygtinai. Mat auka vis dar gyva.
Kaltinamoji A. G. Astrauskaitė apklausiama teisiamojo posėdžio metu kaltės nepripažino ir
parodė, kad prieš surengiant protestą, ji jį derino su savivaldybe ir prašė, kad būtų užtikrintos
pajėgos, kadangi protestas buvo planuojamas prie Seimo ir skaudžia visiems tema.
Mano labai protingas advokatas taip apibendrino šį nuosprendį:
Ar tikrai buvo pavojus nuversti valdžią? Apie realų pavojų ir žodžio laisvės ribas
2021 m. rudenį prie Seimo vykusiame mitinge A. G. Astrauskaitė ragino žmones nepasiduoti valdžios savivalei, kalbėjo apie „tautos pasipriešinimą“, „karius ir policininkus, kurie turi ginklus“, ir net pavartojo žodžių junginį „karinis perversmas“. Šios frazės tapo pagrindu teismo išvadai, kad ji viešai ragino smurtu pažeisti Lietuvos suverenitetą. Tačiau lieka esminis klausimas – ar iš tiesų tuo metu egzistavo realus pavojus nuversti valdžią?
Politinis mitingas – ne karinis perversmas
Bylos medžiaga rodo, kad mitingas buvo taikus, savivaldybės suderintas renginys, kurio metu organizatorė net prašė papildomų policijos pajėgų, siekdama išvengti provokacijų. Renginio pabaigoje dalyviai išsiskirstė, o Astrauskaitė išvyko į Prezidentūrą su rezoliucija. Nebuvo nei ginklų, nei planų, nei bandymų užimti valdžios pastatus.
Policija, stebėjusi renginį vietoje, nesiėmė jokių ypatingų veiksmų – nebuvo sulaikymų, nenaudotos specialiosios priemonės, nebuvo paskelbta apie grėsmę konstitucinei santvarkai. Kitaip tariant, valdžios institucijos pačios tuo metu nematė jokio realaus pavojaus.
Nuo politinės retorikos iki baudžiamosios bylos
Praėjus daugiau nei metams, teismas konstatavo, kad kai kurios kalbos frazės buvo „nedviprasmiški raginimai smurtui“. Tai leido taikyti Baudžiamojo kodekso 122 straipsnį – „vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą“.
Tačiau šis straipsnis nėra skirtas politinei retorikai ar aštriai kritikai. Jo tikslas – užkirsti kelią tikriems mėginimams sugriauti valstybę, o ne bausti už emocingas kalbas protesto scenoje.
Ar mitingo metu iš tiesų egzistavo realus, artimas pavojus valstybės valdžios nuvertimui? Nė vienas įrodymas to nepatvirtina. Nė vienas karys ar policininkas po renginio neatsisakė paklusti įsakymams, nebuvo nė vieno realaus bandymo panaudoti jėgą. Tai reiškia, kad pavojus buvo hipotetinis, ne realus.
EŽTT praktika: žodžio laisvė – ir nemalonios kalbos laisvė
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad žodžio laisvė apima ne tik priimtinus, bet ir šokiruojančius, trikdančius ar net įžeidžiančius pasisakymus. Tai demokratijos dalis.
Riboti ją galima tik tada, kai kalba kuria tiesioginį ir neišvengiamą pavojų smurtui ar neapykantai. Šiuo atveju toks pavojus nebuvo nei įrodytas, nei egzistavo.
Kai valstybė baudžia už žodžius, neįrodžiusi realaus pavojaus, ji rizikuoja peržengti pavojingą ribą – nuo teisėtos valstybės apsaugos iki politinės cenzūros.
Demokratija bijo ne kalbos, o tylos
Žinoma, niekas negali skatinti smurto ar raginti žudyti. Tačiau už hiperboles, metaforas ar emocijas protesto kalboje neturėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Demokratija turi būti pakankamai stipri, kad išlaikytų ir nemalonų žodį, nes kai valstybė pradeda bausti už žodžius, ji praranda pasitikėjimą savo piliečiais.
Tad klausimas „ar buvo realus pavojus nuversti valdžią?“ šiandien skamba kaip testas visai teisinei sistemai.
Jeigu pavojus neegzistavo – o viskas rodo, kad jo nebuvo – tai reiškia, kad buvo nubaustas ne smurtas, o žodis.
Ir tai jau pavojus ne valdžiai, o žodžio laisvei.
Astrauskaitė nurodė, kad ji derino, kad nebūtų provokatorių, nes seniau kaltinamosios rengtuose renginiuose tokių atsirasdavo.
Prašė didesnių policininkų pajėgų, bet mano, kad jie nusprendė, jog galbūt užteks. Kai jau
suderino ir gavo leidimą organizuoti šitą protestą, tai ji į socialinį tinklą „Facebook“ renginių
puslapį patalpino skelbimą, kad bus protestas prieš prievartą skiepijimui.
Savo protesto leidime prašė, kad būtų leista dalyvauti iki 1 000 žmonių, tačiau, kai pamatė, kad socialiniame
tinkle pasidalino ir pamėgo renginio skelbimą virš 5 000 žmonių, ji paskambino į savivaldybę
ir paklausė, kaip jai elgtis. Savivaldybė jai patarė atsiųsti elektroniniu paštu naują protesto
prašymą su didesniu nurodytu žmonių skaičiumi. Protestui, dėl kurio savivaldybė
neprieštaravo ir sutiko, ji tik išėmė leidimą, o visu kitu rūpinosi jos kolega K. Tamašauskas.
Prašyme dėl protesto buvo nurodžiusi savivaldybei, kad dalyvaus 5 000 ar virš 5 000 žmonių,
dabar neprisimena tiksliai, taip pat nurodė, kad bus garsiniai signalai, dūmai, jokių pretenzijų
dėl to nebuvo.
Skelbime, kurį ji įkėlė į socialinį tinklą, buvo parašiusi, kad gyvename demokratinėje šalyje. Žmonėms nenurodė ruoštis protestui. Rugpjūčio 10 d. atvyko prieš 9.00 val. Žmonių jau buvo susirinkę, pastatyta scena ir rado ant bibliotekos viršaus, kur yra aikštelė, butaforines kartuves. Iš karto, kai pamatė tas kartuves, liepė jas nukelti.
Kartuvės buvo nukeltos. To paprašė bibliotekos direktoriaus. Pradėjo renginį 9.00 val. ir visą renginį,
beveik 6 val., vedė ant scenos. Į renginį buvo pakvietusi ir žymius žmones: Seimo narius,
advokatus, gydytojus, filosofus. Apie 10.00 val. pamatė, kad renkasi tūkstančiai žmonių, tuo
metu vėl atėjo Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (toliau – ir M. Mažvydo
45 biblioteka) direktorius ir paprašė, kad ji pasakytų per garsiakalbį žmonėms, jog jie pasitrauktų
nuo įėjimo ir padarytų taką klientams.
Kaltinamoji paprašė žmonių, kad jie pasitrauktų ir padarytų praėjimą, taip pat dar paprašė policininko A. Mazio, kad skirtų bent porą savo pareigūnų prie scenos. Vyras su dryžuota palaidine prie scenos stovėjo, labai šūkavo, keikėsi ir provokavo, tai vienu momentu policija jį buvo patraukusi nuo scenos, vėliau jis vėl prie
scenos prasibrovė. Vėliau, kažkur iki 12.00 val. pareigūnas A. Mazys paprašė kaltinamosios,
kad ji pasakytų žmonėms, jog jie pasitrauktų nuo Seimo, nes jie jau buvo prie pat Seimo langų
ir pranešė, kad vienas žmogus ten daro kaip atskirą tokį protestą.
Ji per garsiakalbį pasakė, kad kiek įmanoma trauktųsi nuo Seimo langų ir kad žmonės gali laisvai trauktis į
Gedimino pr., kadangi pareigūnas A. Mazys jai pranešė, jog ten uždarė eismą. Taip pat
pareigūnai jos paprašė eiti su jais kartu ir pasakyti tam prie Seimo esančiam vaikinui, kuris
rengė savo vos ne atskirą protestą, kad pasitrauktų nuo Seimo langų. Kaltinamoji nuėjusi kartu
su jais apšaukė tą vyrą, paaiškino, kad ji atsakinga už reginį ir pasakė, kad jis liautųsi ir
pagrasino sustabdyti protestą. Jis jai pasakė „tu čia man neaiškink”, bet pasitraukė.
Paskui ji sužinojo, kad tai buvo A. Lobovas, iki tol nepažinojo ji jo. Vėliau atėjo Valstiečių frakcijos
žmonės, išsakė palaikymą, kaltinamoji ant scenos šmaikštavo, kad jai pasirodė, jog susirinko
labai šviesūs žmonės, žmonės su šeimomis, vaikais, prisipiešę plakatų. Žmonės labai laukė,
kada išeis vienmandatėse apygardose išrinkti Seimo nariai pasikalbėti su žmonėmis, ji bandė
juos kuo labiau užimti, leido ir žmonėms pasireikšti, kadangi buvo suvažiavę iš visos
Lietuvos. Vėliau, kai buvo maždaug 15.40 val., ji perskaitė rezoliuciją ir pasakė, kad mitingą
jau baigė. Paprašė žmonių eiti aplink Seimą susikibus rankomis tik tada, kai jos renginys
baigsis, kad nekeltų jai bylų ir dėl to, kad politikai ją persekioja.
Taip pat pasakė žmonėms, kad veš Prezidentui rezoliuciją ir kvietė visus, kurie nespėjo jos pasirašyti, prieiti ir pasirašyti. Ji manė, kad Lietuvos Respublikos prezidentūros (toliau – ir Prezidentūra) raštinė dirba tik iki
16.30 val., todėl skubėjo nuvežti rezoliuciją į raštinę. Rezoliuciją vežė kartu su Seimo nariu
A. Gedvilu ir jo sekretore. Važiavo visi su taksi nuo Žvėryno tilto. Rezoliuciją atidavė, tada
ji grįžo, Gedimino pr. jau buvo atidarytas, žmonių jau nebuvo, scena jau buvo išardyta, tai
buvo apie 17.20 val. Kaltinamosios laukė S. Juknė. Kaltinamoji stebėjosi, kad viskas labai
švaru, nebuvo nei vienos šiukšlės, žmonės išsiskirstę, policija dar buvo iki tol, kol buvo
surinktos dekoracijos. Kadangi ji buvo pavargusi, sėdo į mašiną ir važiavo per Gedimino pr.,
Žvėryno tiltą ir parvažiavo į Pilaitę, ėjo ilsėtis. Vakare įsijungė naujienas ir pakraupo nuo to,
kas vyksta. Kad kažkas iš žmonių žada pasilikti, ji žinojo, nes jai prie scenos buvo priėjusi ir
pasakiusi moteris, kad žemaičiai pasilieka, nes turi pagaminę pietus. Apie kitus dalykus
kaltinamoji tikrai nieko nežinojo. Kaltinamosios mintingo pagrindas buvo gražus, taikus,
kokius darė iki tol. Ji mano, kad susirinko tūkstančiai žmonių, kurių niekas nesitikėjo, nei ji,
nei politikai. Mano, kad dėl to, kas atsitiko, kalti buvusieji valdžioje, labiausiai A. Bilotaitė ir
R. Pocius. Ji dalyvavo renginyje ir kvietė žmones dalyvauti jos renginyje. Kartais žmonės
nesupranta kaltinamosios metaforiškos kalbos, labiausiai nesupranta prokuroras.
Sakė „supti Seimą, kaip supome Seimą pavasarį, taikiai akcijai”. Kad jai nebūtų keliama byla, žmonėms
pasakė, kad po renginio gali supti Seimą. Rugpjūčio 10 d. ji kalbėjo daug, nepasirašiusi tekstų,
tik perskaitė, kas buvo parašyta rezoliucijoje Prezidentui. Citavo Lietuvos Respublikos
Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) ir apie segregaciją pasakė, kad skiepai yra
depopulizacija, kad nori „su mumis susidoroti, kaip su žydų tauta”. Žmonės Sakė, kad kartais
negirdėjo, ką ji sakė, šaukė garsiau, kadangi buvo silpnos kolonėlės. Mano, kad girdėjo tik
priekinės eilės. Kaltinamosios tikslas buvo, kad žmonės išklausytų nuomones ne
vedančiosios, bet profesionalių politikų ir gydytojų, teisininkų, kurie kalbėjo apie skiepų
nenaudą. Kaltinamoji suvokė, kad žmonės jos klausosi ir paklūsta, tuo reikia džiaugtis.
Valdantieji politikai elgėsi kaip su priešais, nesiskaitė su žmonėmis, vadino negražiais
žodžiais. Dėl kokių frazių ji yra kaltinama, ji žino ir skaitė, ten daug frazių buvo ištraukta iš
konteksto. Ji juokavo ir jos pajuokavimą suprato, kaip kokį sugedimo laipsnį, ji I. Šimonytę
kvietė, o I. Šimonytė sakė, kad „ruošiamės ją karti”, todėl kaltinamoji pajuokavo, kad jos dar
nekarsime. Kitų frazių neprisimena. Reiktų perklausyti, bet kažką panašaus gal ir kalbėjo.
Šitie politikai kėlė kariuomenę prieš savo tautą, taip kalbėjo ir opozicija, bet paskui jie
„išsivyniojo“ ir pasiaiškino, kad tai bus naudojama tik prieš pabėgėlius. Neragino žmonių
neišvažiuoti. Tai buvo jos asmeninės nuomonės išsakymas dėl skiepų ir prievartos. Taip pat
dėl patyčių iš šalies žmonių. Čia buvo susidorojimas su taikiais, beginkliais žmonėmis. Kaip
renginio organizatorė, ji turėjo šiuos įsipareigojimus: kad baigtųsi viskas taikiai, kad būtų
vietoje švaru ir nebūtų šiukšlių. Turėjo pareigą pranešti žmonėms skirstytis kai baigsis
renginys. Ji jiems ir pasakė, kad skirstytųsi, kad jie neišvažiuos, ji net minties neturėjo. Kai
grįžo namo ir įsijungė, tai buvo koks 1 proc. iš 100 proc. dalyvavusių žmonių. Kadangi jai
jokių sankcijų nebuvo niekas uždėjęs ir tik gruodžio pabaigoje buvo kviečiama pirmai
apklausai, tai ji dar dalyvavo rugsėjo 10 d., spalio 16 d. ir lapkričio 20 d. protestuose. Žmonės
po to ėmė vėl kristi, pacitavo, ką kalbėjo pasaulio mokslininkai, kad tai yra lėtinis genocidas.
Suderinusi su savivaldybe organizavo eiseną nuo Katedros aikštės iki Seimo ir atgal. Tada
susirinko apie 100–150 žmonių. Kai ėjo, visą kelią citavo Konstituciją, sakė, kad reikia
gydytis, kad žmonių skiepijimas yra nusikalstama veika, kartojo, kad vakcinos kenkia
vaisingumui ir sukelia trombus, insultus ir infarktus. Kaltinimo turinį iš spalio 16 d. ji žino,
ten buvo pabraukti metaforiški sakiniai, paversta į kažkokius baisius nusikaltimus. Po
G. Liutkevičiaus kalbos kaltinamoji pasakė, kad virusus naikina protestais, bet neatmetami ir
ginklai. Dėl šių sakinių jos niekas nesustabdė ir nenutraukė, nors buvo ir policija, bet niekas
jai nieko dėl jų nesakė. Iš to buvo išpūstas didelis burbulas. Kai darė kratą jos namuose, pasakė
ji A. Kandrotui, kad tikriausiai ieškojo tankų po sijonu. Ji kalbėjo hiperbolizuotai ir
metaforiškai, tai galėjo pasakyti bet kas.
Kai ji sakė šiuos žodžius, buvo likę apie 50 žmonių,
bet, kaip ir minėjo, niekas tos jos kalbos nesustabdė, nors buvo ir policija. Ten nebuvo
transliacija, ten buvo privatus pokalbis, ji kalbėjo kaip su privačiu žmogumi. Ji nežino, ar jis
kamerą turėjo. Taip ji sakė, kad per programą „Telegram“ niekas nesiklauso, nes per telefoną
jos buvo klausomasi, ji apie tai žinojo. Mintingas vyko tvarkingai ir gražiai, nebuvo jokių
konfliktų. Žiniasklaidos atstovų pati nematė, bet vėliau buvo priėjęs žmogus ir sakė, kad
žurnalistai provokuoja žmones. Jos nei vienas žurnalistas nekalbino, nei kitų, kurie buvo ant
scenos, nekalbino. Visi žmonės buvo labai taikūs, linksmi ir gražūs, buvo jauni ir su vaikais.
Scena buvo patraukta 75 m atstumu nuo Seimo ir atvira scena į M. Mažvydo bibliotekos
vartus. Tuo metu, kai ji sakė, šituos pasisakymus girdėjo apie 10 m prie scenos stovėję
žmonės, kadangi buvo labai silpnos kolonėlės. Jai šitie įstatymai priminė Hitlerio
susidorojimą su žydais, vyko tautos priešinimas, žmonių segregavimas. Ji minėjo, kad reikia
skirstytis, bet ar žmonės išgirdo, ar ne, ji nežino. Paprašė likusių žmonių prie scenos pasirašyti
ir visus parašus nuvežė į Prezidentūrą. Policininkai jai kaip renginio vadovei leido nemokamai
pastatyti automobilį prie M. Mažvydo bibliotekos esančios aikštelės. Po to, kai ji grįžo iš
Prezidentūros, pravažiavo aikštę, kurioje vyko mitingas, matė, kad buvo likę vos keli žmonės,
scena buvo išardoma ir buvo visiškai švari aikštė. Policijos pareigūnų jau nebebuvo apie
18.00 val. Buvo tik 2 pareigūnai likę, jauna mergaitė ir vyrukas, kurie buvo prie scenos visą
laiką. Kaltinamoji jiems dar padėkojo. Tarnybinių pareigūnų automobilių taip pat nebuvo. Ji
tuos žodžius, pagarsintus kaltinime, sakė metaforiškai. Savo kaltės nepripažįsta, yra
sumokėjusi 300 Eur ar kiek ten, už tai, kad atvyko tiek daug žmonių, nes tikrai nesitikėjo, kad
tiek daug tūkstančių susirinks. Nepripažįsta savo kaltės, nes tikrai neturi jokios minties daryti
karinio perversmo. Kažkodėl niekas nieko nesakė ir nenutildė jos, kai sakė savo kalbą, dėl to
nesijautė visiškai kalta, nesiūlė šaudyti, nei kaip A. Ramanauskas, ar kaip buvęs politikas
A. Valinskas. „Šeimų sąjūdžio” suvažiavime ji jau buvo bausta, taip pasakė, kad jos nebaustų.
Leidimas buvo duotas nuo 9.00 val. iki 17.00 val., o ji išvyko apie 16.40 val. Nebuvo visą
laiką, nes jai reikėjo nuvežti rezoliuciją, nes Prezidentūra dirba iki 17.00 val. Kaltinamoji
buvo atsakinga, kad nebūtų smurto ir incidentų, jų ir nebuvo. Buvo tik vienas vyras, kuris
šūkavo, bet jis buvo išvestas pareigūnų. Kaltinamoji neleido juosti Seimo iki 17.00 val., nes
ji buvo atsakinga ir nenorėjo gauti baudos. Ji citavo K. Škirpą, tai išimta iš konteksto.
Pradžioje buvo pasakyta, kad „virusas bijo dviejų: susirinkimų ir ginklų, šį kartą žmonės
taikūs”. Ji buvo pasipiktinusi, kad politikai buvo atsukę ginklus į paprastus žmones. Norėjo
stabdyti visą šitą represinį aparatą ir politikai sustabdė. Kaltinamąją paleido iš taksi prie
Gedimino pr. Stovėjo tik jos vienintelės mašina, daugiau nieko nebuvo, nei policijos
pareigūnų, nei jų automobilių. Ką turėjo ji omenyje, I. Šimonytę pavadinus liberfašiste,
nežino, neprisimena. Civilinio ieškinio nepripažįsta. Ar sakė tokius žodžius, kad reikia sukilti
prieš valdžią, neprisimena. Kalbėjo metaforiškai. Neatsakys į klausimą, kodėl Prezidentą
pavadino kolaborantu. Ji turi savo specialistų išvadą, tai mergaitei, tyrėjai, galvoje negerai.
Žmonės sakė, buvo nuorūkos, minėjo, kad sušlavė su šepečiu ir semtuvėliu, sušlavė ir išmetė.
Nefinansavo jokios veiklos, susijusios su ginklais. Pati ginklų neturi įsigijusi. Joks žmogus
nesikreipė dėl noro nuversti Seimą. Pareigūnai neišreiškė jokių reikalavimų ir neprašė
nutraukti jokių veiksmų. Kaltinamoji pasakė, kad kur tik vyko kariniai konfliktai, ten virusų
nebuvo. Kai priėjo prie Seimo, kaltinamoji barė A. Lobovą, kad nebūtų patraukta
administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėm. Prieš organizuojant mitingą buvo mačiusi
A. Stungurį iš „Šeimų sąjūdžio”. Jai nebuvo žinoma, kad A. Stungurys atvyks į mitingą.
Neatkreipė dėmesio, ar A. Stungurys buvo mitingo metu.
Visos šios A. G. Astrauskaitės išsakytos kalbos, frazės, teiginiai, skatinimai, raginimai, kurstymai
buvo įvertinti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2022 m. vasario 1 d. Specialisto išvadoje
Nr. 11-93 (22), kurioje vienareikšmiškai konstatuota, jog A. G. Astrauskaitės pasisakymai yra
raginimo kalbos aktas. Pasisakymais raginama įvykdyti karinį perversmą, imtis ginkluotų
veiksmų prieš valdančiuosius (t. 113, b. l. 46–50).
Šios teismo išvados nepaneigia ir kaltinamosios A. G. Astrauskaitės baudžiamosios bylos
nagrinėjimo teisme pateikta lietuvių kalbos ir literatūros specialisto B. Kondroto 2024 m.
gegužės 16 d. lingvistinė išvada (t. 202, b. l. 95–103), kurioje, minėto asmens vertinimu,
Lietuvos teismo ekspertizės centro tyrėjos G. Herasimenkienės atliktas A. G. Astrauskaitės iš
visos kalbos konteksto ištrauktų sakinių vertinimas nėra išsamus ir objektyvus, nes tyrimas
yra šališkas ir neobjektyvus, kadangi A. G. Astrauskaitės visos kalbos branduolį sudaro
Lietuvos žmonių teisių gynimas pagal Konstituciją, apie tai ekspertė net neužsiminė, tik
stengėsi tendencingai, pagal policijos tyrėjos užsakymą apkaltinti A. G. Astrauskaitę karinio
perversmo Lietuvoje skatinimu, tai neatitinka nei renginio, nei A. G. Astrauskaitės kalbėjimo
renginio metu tikslų.
Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad B. Kondroto
lingvistinę išvadą vertina kaip konsultacinę, suinteresuoto bylos baigtimi asmens –
A. G. Astrauskaitės – užsakytą išvadą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad aplinkybė, jog
konsultacinė išvada yra parengta nuteistojo gynėjo (šiuo atveju – kaltinamosios) iniciatyva,
savaime nereiškia, kad tokia konsultacinė išvada yra neteisinga. Pagal teismų praktiką,
tyrimas, kurį įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo ar kito proceso dalyvio prašymu atliko privatus
ekspertas ar kitas asmuo, turintis specialiųjų žinių, nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio
prasme, todėl šių asmenų surašytas dokumentas nėra nei ekspertizės aktas (BPK 88 straipsnis),
nei specialisto išvada (BPK 90 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, atmestinas ir B. Kondroto lingvistinės
išvados teiginys, kad specialistės G. Herasimenkienės atliktas vertinimas nėra išsamus ir
objektyvus.
Teismas, įvertinęs byloje surinktų bei teisme ištirtų įrodymų visumą pripažįsta, kad
A. G. Astrauskaitė viešai ragino smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – nuversti
teisėtą valdžią, kai ji 2021 m. spalio 16 d. organizuoto mitingo metu susirinkusių žmonių
akivaizdoje viešais pasisakymais ir, pasibaigus sankcionuotam mitingui, duodama interviu
tiesioginės transliacijos metu viešais pasisakymais viešai ragino smurtu pažeisti Lietuvos
Respublikos suverenitetą – įvykdyti karinį perversmą, imtis ginkluotų veiksmų prieš
valdančiuosius ir smurtu nuversti teisėtai išrinktą Lietuvos Respublikos valdžią,
A. G. Astrauskaitės 2021 m. spalio 16 d. vieši pasisakymai yra raginimo kalbos aktas, kuriuo
raginama įvykdyti karinį perversmą, imtis ginkluotų veiksmų prieš valdančiuosius, tokiu būdu
kėsintis į Lietuvos valstybę.
