Lietuvos Aukščiausias teismas pradėjo formuoti teismų praktiką, kuri numato jog valstybė neprivalo laikytis pasirašytų sutarčių su savo piliečiais.
Prieš kelias dienas žiūrėjau Lino Kontrimo tinklalaidėje „Kontrastai” pokalbį su Lietuvos mokslų akademijos Prezidentu, Profesoriumi, Habilituotu Daktaru Vytautu Nekrošiumi. Laidos pavadinimas „Kodėl Lietuviai vis dar nepasitiki teisine sistema?”.
Tikrai gilus ir labai įdomus pokalbis, kurio pagrindinė mintis yra tai, jog lietuvius vis dar slegia buvusio autoritarinio režimo įskiepytas įsitikinimas, jog neverta kreiptis į teismus nes vis vien tiesos ten nerasi.
Gerbiamas profesorius skatino nenusivilti Lietuviška teisine sistema ir toliau ginti savo pažeistas teises, naudojantis visais esamais mūsų valstybėje teisniais mechanizmais. Visi Lietuvos piliečiai yra suverenai, valstybės savininkai, nepriklausomai nuo jų politinių įsitikinimų ir nuomonių skirtumo. Lietuvoje teisingumas nėra selektyvus. Teismas yra teisingas visiems, nesvarbu kokia žmogaus padėtis visuomenėje.
Būtent šis pokalbis paskatino mane paviešinti Lietuvoje nepastebėta, bet labai gilią prasmę mums visiems turinčią teisminę bylą. Būtent jos pagrindu dabar, Lietuvos Aukščiausiasis teismas formuoja teismų praktika, kuri bus privaloma visiems Lietuvos teismams, ne tik tokiose bylose kaip šį, bet ir tolesnėse, kuriose sutarčių šalimis bus mūsų valstybė (jos funkcijas vykdančios institucijos pav. savivaldybės, ministerijos, departamentai ir pan.) ir paprasti Lietuvos piliečiai.
Sutarčių teisė yra viena pamatinių teisinės sistemos dalių, šios sistemos funkcionavimas įvardinama viena sentencija – Pacta sunt servanda (sutartys turi būti vykdomos). Lietuvos teisė numato, kad sutartis turi įstatymo galia šalims pasirašiusioms sutartį. Neaiškumai ir dviprasmybės sutartyje yra aiškinami sutartį pasiūliusios šalies nenauda. Tai įstatymas.
Mano viešinamos civilinės bylos atveju (kaip ir kitose analogiškose bylose), sutarties šalys yra valstybė (atstovaujama savivaldybės) ir paprastas pilietis. Bet kokie sutarties keitimai galimi tik šalims sutarus, o šalims nesusitarus, vienintelis kelias kreiptis į teismą, kito kelio nėra. Vienai iš šalių nutarus jog sutartis jai neapsimoka, negalima tiesiog pasakyti aš asmeniškai nutariau pakeisti sutarties sąlygas. Todėl kiekvienas įstatymui paklusnus pilietis pasirašęs sutartį su valstybe (kurią atstovauja savivaldybė), turi teisėtą lūkestį jog sutarties bus laikomasi ir būtent to lūkesčio pagrindu jis planuoja savo gyvenimą.
Nežiūrint į tai, Lietuvos Aukščiausias teismas išnagrinėjęs civilinę bylą tarp ilgalaikių valstybinių butų nuomininkų ir Kauno savivaldybės nutarė, kad piliečiai pasirašę TIPINĘ nuomos sutartį su savivaldybę, negali turėti teisėto lūkesčio jog jos pagrindinės sąlygos ne bus keičiamos.
Taip pradėta formuoti visų Lietuvos teismų praktika, jog valstybė (atstovaujama savivaldybės) gali savo nuožiūra keisti jau pasirašytos ir galiojančios sutarties sąlygas, jei nutaria, kad vykdyti sutartį jai nėra naudinga arba ji gali gauti daugiau pelno jei nepaisant galiojančios sutarties sąlygų pradės vienašališkai kelti nuomos kainas.
Tokiu būdu yra paneigiamas sutarčių lygybės principas ir išskirtinė tik teismui suteikta funkcija spręsti ginčus tarp šalių, suteikiant niekur įstatymuose neįvardintą išskirtinę teisę valstybei spręsti kas teisinga o kas ne, pasirašytos ir galiojančios sutarties atžvilgiu. Tai liečia visus be išimties Lietuvos piliečius. Nes mes visose valstybinėse institucijose (mokesčių inspekcija, sodra, švietimo sistema ir pan.) pasirašome su valstybe TIPINES sutartis, kurios pagal dabar formuojamą teismo praktika piliečiui yra privalomos, o valstybė gali jas vykdyti ar ne vykdyti, ar dalinai vykdyti savo nuožiūrą.
Paprastas Lietuvos pilietis, pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktika, nebeturi teisėto lūkesčio tikėtis jog valstybė vykdys tuos įsipareigojimus kurie yra numatyti teisėtoje, galiojančioje, bet nei viename įstatyme neįvardintoje „TIPINĖJE” sutartyje.
Trumpai išdėstysiu problemos esmę, mano asmeninės civilinės bylos pavydžiu. Nes būtent ji, Lietuvos Aukščiausiajame teisme bus nagrinėjama paskutinė ir nutartis joje, padės tašką galutinai suformuojant aukščiau aptartą teismų praktika privalomą visiems Lietuvos teismams:
Iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, mano tėvams (kaip ir kitiems tuometėje santvarkoje gyvenusiems piliečiams) buvo suteiktas butas Vilniuje.
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos Respublika suteikė teisę visiems gyventojams išsipirkti savo gyvenamus būstus lengvatinėmis sąlygomis (už investicinius čekius).
Mano šeimai, kaip ir dešimtims tūkstančių kitų Lietuvos piliečių, ši teisė buvo apribota, kadangi tuo pat metu Lietuvos Respublika nutarė atstatyti teisingumą ir grąžinti, buvusios santvarkos valdžios nusavintą piliečių nekilnojimą turtą.
Mano tėvų butas pateko į šių grąžintinų namų sąrašą. Po beveik dešimtmečio trūkusių teismų, protestų, komisijų, iškeldinimų ir kompensacijų dydžių ir formų derinimų, mūsų šeimai pagaliau buvo pasiūlytas kompensacijos dydis ir šios kompensacijos panaudojimo tvarka bei sąlygos.
Vyriausybė pasiūlė mano tėvui, man, mano sūnui, mano broliui ir seseriai keturias valstybinės kompensacijos panaudojimo opcijas. Pirma, atsiimti pinigus (labai juokingą sumą ir ją pasidalinti tarpusavyje). Antra, už šią sumą skirti kompensacijos dydį atitinkantį valstybinį sklypą namo statybai. Trečia, lengvatinėmis sąlygomis suteikti valstybės paskolą būsto įsigijimui, panaudojant kompensaciją kaip pradinį įnašą. Ketvirta, pagal specialią valstybės programą nupirkti mūsų pasirinktus butus ir juos mums išnuomoti lengvatinėmis sąlygomis, kompensaciją visa apimtimi pervedant į šiuos butus administruojančios savivaldybės sąskaitą.
Po pokalbių su tuometinės Vilniaus savivaldybės meru ir jo paskirtais darbuotojais, mes pasirinkome ketvirtą variantą, nes nuomos sutartyje buvo aiškiai nurodyta nuomos kaina ir tai, kad nuomos sutartis buvo neterminuota.
Mes buvome patikinti, kad kadangi už nuomą pinigai sumokėti į priekį, mūsų niekas netrukdys, nes nuomos kaina sumokėta visa apimtimi iš mano kompensacijos avansu į Vilniaus savivaldybės sąskaitą.
Man išnuomoto buto, kompensacijos pinigais apmokėtas nuomos laikas siekė 44 metus.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nedviprasmiškai numato, kad sutartis ją pasirašiusioms šalims turi ĮSTATYMO GALIĄ, todėl visiškai pasitikėdamas valstybės teisine sistema investavau į šio buto kapitalinį remontą. Pakeičiau duris, langus, santechniką ir pan. (savivaldybė per visą laką neįdėjo į šį butą nei cento), bet nepraėjus net keliems metams savivaldybė perdavė šiuos butus administruoti savo įsteigtai savivaldybės įmonei „Vilniaus būstas”, kurios darbuotojai pradėjo reikalauti persirašyti sutartį. Aš atsisakiau, nes turėjau galiojančią neterminuotą nuomos sutartį. Tuomet jie pradėjo grasinti jog kels nuomos kainą. Aš visada atsakydavau, kad kaina numatyta sutartyje ir ji visa apimtimi sumokėta į priekį. Iš manęs buvo pradėta reikalauti, deklaracijų dėl pajamų, aiškinant, kad tai socialinis būstas ir aš turiu įrodyti, jog esu socialiai remtinas. Aš nuosekliai atsisakydavau, nes mano nuomos sutartyje tai ne buvo numatyta ir aš niekada ne buvau socialiai remtinas. Tuomet prasidėjo durų plombavimai, nuolatiniai patikrinimai, garsinimai. Per tą laiką mes turėjome du teisminius ginčus su šia savivaldybės įmone, mane buvo siekiams iškelti iš šio buto. Abu teismus savivaldybės įmonė pralaimėjo ir apmokėjo man visas teismo išlaidas iš Vilniaus gyventojų mokesčių sąskaitos. Nei vienas savivaldybės darbuotojas dėl tokių veiksmų nesulaukė jokio įvertinimo, nors aš ne kartą kreipiausi ir į savivaldybės vadovybę ir į teisėsaugą. Taip pat mano kreipimasis į Seimo kontrolierių nedavė jokio rezultato.
Pradžioje, kai prasidėjo tas nuolatinis institucinis mano šeimos terorizavimas, aš raštu pareikalavau išmokėti man tą varganą kompensaciją ir pasiimti butą. Į tai turiu raštišką atsakymą, kad tie pinigai yra visi Vilniaus savivaldybes sąskaitoje ir jie negali būti naudojami niekam kitam išskyrus nuomai.
Viskas, buvau prikaltas prie to buto ir privalėjau kęsti nuolatines savivaldybės klerkų atakas atmušinėdamas tuo, kad pas mane yra GALIOJANTI NETERMINUOTA NUOMOS SUTARTIS KURIOJE AIŠKIAI ĮTVIRTINTA NUOMOS KAINA.
Pagaliau, savivaldybės įmonė „Vilniaus būstas”, kuri administruoja savivaldybei priklausančius butus man pranešė, kadangi aš ne esu socialiai remtinas, mano butas man bus nuomojamas rinkos kaina. Jie vienašališkai perskaičiavo mano nuomos dydį atbuline data. Nutarė, kad mano kompensacijos pinigai jau seniai pasibaigė, todėl jau beveik penkis metus man skaičiuoja po 500 eurų mėnesinį nuomos mokestį, kaip asmeniui kuris laisva valia nuomojasi valstybinį butą komercinę kaina.
Šiai dienai jų paskaičiuota skola jau siekia virš 19 000 eurų.
Prieš kelis metus, savivaldybės įmonė „Vilniaus būstas” kreipėsi į teismą prašydama priteisti „pradelstą nuomos mokestį”. Pirmos instancijos teismas įvertinęs tai, kad yra galiojanti neterminuota nuomos sutartis, kurioje nurodytas fiksuotas nuomos mokestis ir šis mokestis visa apimtimi yra pervestas į savivaldybės sąskaitą, atmetė jų ieškinį ir priteisė man visas bylinėjimosi išlaidas. Tą patį padarė ir apygardos teismas.
Šiuo metu mano byla bus nagrinėjama aukščiausiajame teisme. Bet aš turiu pagrįstą nuogąstavimą, kad Lietuvos Aukščiausias teismas pakeis apylinkės ir apygardos teismų sprendimus ir priteis iš manęs jų paskaičiuotą nuomos mokestį, įteisinęs mano valstybinės kompensacijos nusavinimą (kas pažeistų Konstitucijos 23 straipsnį, leidžiantį nusavinti piliečių nuosavybė tik įstatymo pagrindu ir tik teisingai atlyginus), užkrautų man nepakeliamą skolą ir atimtų mano teisėtai valdomą būstą.
Šis nuogąstavimas pagrįstas tuo, kad Aukščiausias Teismas formuodamas teisminę praktiką panašiuose bylose, jau nusprendė, kad piliečiai pasirašydami su savivaldybę „TIPINES” sutartis neturi pagrindo tikėtis jog šių sutarčių bus laikomasi ir, kad jos ne bus keičiamos.
Būtent šios Aukščiausiojo teismo nutarties ir Jos formuojamos visos Lietuvos teismų praktikos pagrindu, mano sesuo Inesa Ciunienė, jau neteko jai skirto buto, valstybinės kompensacijos ir dar liko skolinga apie 10 000 eurų „nesumokėto nuomos mokesčio”, bei teismo išlaidų savivaldybes įmonei „Vilniaus būstas”. Jai jau grasina antstoliais.
Advokatai dabar rengia dokumentus mano bylai Aukščiausiajame teisme, kurio kompetencija aš neturiu pagrindo abejoti, nes apriori Lietuvos Aukščiausiajame teisme yra patys geriausi Lietuvos teisininkai, kurie labai giliai ir profesionaliai įsigilina į teisės aktų peripetijas. Bet man tik kyla klausimas, iš kur mums paprastiems piliečiams žinoti jog yra kažkokios „TIPINĖS” sutartys, kurios yra kažkokios ypatingos ir kurių valstybinėms institucijoms laikytis ne privalu ir jos gali būti keičiamos vienašališkai, be derybų ir teismo, net ne įstatymu, o poįstatyminiais aktais? Kokiuose viešuose šaltiniuose (išskyrus dabar formuojamą teismų praktiką), prieš pasirašant sutartį mes galėjome apie tai sužinoti.
Net du teismai (pirmos ir antros instancijos) kurių teisine kvalifikacija irgi nėra pagrindo abejoti, taip pat patvirtino, kad jų manymu sutarties šalys (nesvarbu ar valstybinė institucija ar piliečiai) turi laikytis pasirašytos sutarties. Visi neaiškumai ar abejonės pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą, taip pat yra trakuojamos jas pasiūliusios šalies nenaudai.
Aš konsultuojuosi su daugeliu teisininkų, kreipiausi į politikus ir visur yra tyli nuostaba dėl būtent tokios formuojamos teismų praktikos.
Mano ir mano teisininkų prašymo pagrindu Lietuvos Respublikos Seime dabar bus inicijuojamas įstatymų pakeitimas, bet tai jau post faktum ir tai ne turi jokios įtakos jau priimtiems teismo sprendimams.
Mano sesuo, Inesa Ciunienė gilioje depresijoje, nes po nepalankaus Lietuvos Aukščiausiojo sprendimo (tai jau antras Aukščiausiojo Teismo sprendimas analogiškoje byloje), liko be buto, iš jos nusavinta valstybinė kompensacija ir ji liko dar skolinga savivaldybei tariamo nuomos mokesčio nepriemoką. Aš jai siūliau tęsti bylinėjimąsi Europos Žmogaus teisme, bet ji net girdėti ne nori apie teismus. Mūsų giminės, draugai ir kaimynai šoke, o kalbos valstybės ir teisinės sistemos atžvilgiu tikrai nėra pozityvios. Lietuvoje giliai įsišaknijusi visuotinė nuostata, kad su valstybe teistis yra beviltiška, nes vis viena liksi kaltas. Valstybė turi neribotus resursus (finansinius, administracinius ir gebėjimų), o tu (paprastas pilietis) tik tiek, kiek esi sutaupęs juodai dienai ir sugebi rasti sąžiningus ir kompetentingus teisininkus.
Po ilgų svarstymu nutariau paviešinti šią byla, nors tiesa pasakius labai nenorėjau. Mūsų bendruomenės gyvenimo filosofija yra tvirta – manęs tai neliečia „patys kalti” arba na va pagaliau visokius vatnikus ir runkelius stato į vietą. Bet tiesiog prisiminkite, jog „terbos, turmos ir ubago lazdos, neišsižadėk niekada”. Šiandien tau gerai, o rytoj pasikeitus politinėms aplinkybėms tu tapsi, buože, vagimi arba „TIPINĘ” sutartį su valstybe pasirašiusiu asmeniu ir tada teismas tau ne padės. Nes Aukščiausias Teismas nutarė, kad sutartis su valstybę yra nieko verta.
Būtent dėl šio visuotinio nusivylimo Lietuvos teisės sistema, iš kelių dešimčių tūkstančių Lietuvos piliečių, kurie turėjo lygiai tokias pat kaip mano problemas su savivaldybėmis visoje Lietuvoje (daugelis iš jų prarado nuosavybe, nusivylę emigravo kiti nusižudė arba degradavo gatvėse), tik kelios dešimtys žmonių išdrįso (ir rado finansines galimybes) pereiti visą teisinį kelią ir tik kelios bylos (tame tarpe dabar ir mano) pasiekė Lietuvos Aukščiausiąjį teismą.
Mano byla bus nagrinėjama paskutinė iš visų. Kitose Lietuvos Aukščiausias Teismas jau priėmė nutartis, formuodamas būtent mano aukščiau minėtą praktiką.
Jeigu Jūs nutartumėte atidžiau susipažinti su mano aprašytomis bylomis, aš galiu Jums atsiųsti visus įsiteisėjusius teismų sprendimus, kauniečių ir mano sesers bylose.
Su broliška meile ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka
