Napoleono 1812 m. žygis į Rusiją: kvailo užsispyrimo pamoka
Napoleono 1812 m. žygis į Rusiją: užsispyrimo pamoka
Prancūzijos imperatoriaus beatodairiškumas 1812 metais lėmė neįsivaizduojamai kančias ir apie milijono žmonių mirtį.
John Leake
2025-12-03
1998 m. mane pakvietė prisijungti prie Amerikos Napoleono draugijos ekscentriškas vyras, kuris savo didelį biurą buvo pavertęs šventove Prancūzijos generolui ir imperatoriui. Didžiulis konferencijų stalas buvo nuklotas Napoleono garsiųjų pergalių Austerlice, Jenoje ir Vagramo mūšiuose maketais, kuriuos tas keistas žmogus man rodė su nepaprastu entuziazmu.
– Ką manote apie Napoleono 1812 m. žygį į Rusiją? – paklausiau.
– Apgailėtina klaida, – staiga surimtėjęs atsakė vyras. – Jis neįvertino Aleksandro I ryžto ir Rusijos žiemos žiaurumo.
– Kiek karių už tai sumokėjo? – paklausiau.
– Tikslaus skaičiaus niekas nežino, – atsakė jis.
Ir tai tiesa. Skaičiai, kiek karių Didžioji armija įžengė į Rusiją per Nemuno upę 1812 m. birželį, svyruoja nuo 500 iki 600 tūkstančių. Po šešių mėnesių grįžo tik apie 120 000, ir dauguma jų buvo sunkiai sužeisti ar netekę galūnių nuo nušalimų.
Kitaip tariant, apie 400 000 jaunų karių iš Vakarų Europos buvo pasmerkti neapsakomai kančiai ir mirčiai vieno žmogaus – Napoleono – tuštybės ir ambicijų vardan.
Tai daugiausia buvo priverstinai pašaukti valstiečių sūnūs ir amatininkai iš visų Napoleono valdytų Europos kraštų – sūnūs, vyrai ir tėvai, kurių laukė šeimos, kurias jiems teko palikti be globos. Jų patirtos kančios iki pat mirties – sunkiai suvokiamos tam, kas nė karto nėra to išgyvenęs.
Kai kurie kariai parašė laiškus motinoms ir žmonoms prieš pat mirtį. Juos vėliau rado ant žuvusiųjų kūnų ir išsaugojo archyvuose. Juos skaityti širdį veria. Vienas jaunas karininkas rašo apie neviltį, kai matė mirštant savo mylimą arklį iš bado. Kitas jaunuolis rašo motinai, kad ilgisi jos ruošto maisto, nes jau daug dienų valgo tik varganas kareiviškas davinius.
Turint omenyje strateginį genialumą, kurį Napoleonas demonstravo anksčiau, stulbina tai, kaip visos jo prielaidos šioje kampanijoje pasirodė buvusios klaidingos.
Rusija nebuvo nei Austrija, nei Vokietijos kunigaikštystės – tai buvo milžiniška, retai apgyvendinta šalis, kuri net ir geriausiomis sąlygomis negalėjo aprūpinti tokios masės karių ir arklių maistu.
Prie to prisidėjo caro Aleksandro I ir jo generolų ryžtas padaryti Napoleono kariuomenės gyvenimą kuo sunkesnį. Rusai ne tik traukėsi – jie degino grūdus ir varė gyvulius į rytus, kad prancūzai neturėtų kuo maitintis.
Ir tada – turbūt didžiausia auka istorijoje – rusai padegė Maskvą, užuot ją perdavę Napoleonui.
Aleksandro žinia Prancūzijos imperatoriui buvo aiški: „Aš verčiau viską paaukosiu, nei tau pasiduosiu. Eik velniop, Napoleonai Bonapartai, su visu arkliu, kuriuo atjojei.“
Neturėdamas kuo išmaitinti armijos Maskvoje, Napoleonas neturėjo kitos išeities, kaip tik palikti miestą ir trauktis atgal link Nemuno – daugiau nei 1000 kilometrų.
Ir net tada jo sprendimai buvo beatodairiški. Užuot laiku pripažinęs, kad padėtis beviltiška, jis laukė iki spalio 19-osios – prieš pat baisiosios Rusijos žiemos pradžią. Maskva yra 55° šiaurės platumos – tik trimis laipsniais piečiau nei Džuno (Aliaskoje).
Spalio 22 d. prasidėjo smarkios lietingos audros, keliai virto purvynais, o arkliais traukiami vežimai su ginklais ir manta tapo nepakeliamu našta. Pirmasis sniegas iškrito lapkričio 3 d.
Napoleono patarėjas Armand de Caulaincourt taip aprašė kareivių kančias, kai naktimis temperatūra nukrisdavo iki –35 °C:
Šaltis buvo toks stiprus, kad nebebuvo įmanoma miegoti lauke. Vargšai tie, kurie užsnūdę prie laužo! Vien nuovargis griovė tvarką net tarp sargybinės. Nuolat matydavome žmones, kuriuos šaltis paralyžiuodavo – jie krisdavo ant žemės, per silpni atsistoti. Jie prašydavo palikti juos ramybėje. Kai tik jie užsnūsdavo – tai būdavo mirtis. Jei kas padėdavo jiems paeiti dar kiek, tai tik prailgindavo agoniją, bet neišgelbėdavo – tokioje būklėje miegas, kurį sukelia šaltis, yra nenugalimas.
Tai buvo rusų atpildo metas – kazokų kavalerija su pasimėgavimu puolė alkstančius ir išsekusius prancūzus, kapodami juos ietimis ir kardais.
Gruodžio 5 d. Napoleonas rogėmis paliko kariuomenę, palikdamas vadovauti savo svainiui Joachimui Muratui. Gruodžio 14 d. tai, kas liko iš Didžiosios armijos, paliko Rusijos teritoriją.
Politinės išvados (autoriaus):
Iš Napoleono 1812 m. žygio (ir Hitlerio 1941 m.) pamoka aiški – Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė privalo rodyti daugiau pagarbos Rusijai.
Manoma, kad per Napoleono invaziją 1812 m. žuvo apie 700 000 rusų (karių ir civilių). 1941 m. Hitlerio kariuomenė, manoma, nužudė ar sužeidė 6 milijonus Rusijos karių. Dar apie 14 milijonų civilių rusų esą mirė nuo smurto, bado ir šalčio, kai buvo sunaikinti jų namai.
Hitlerio operacija „Barbarosa“ prasidėjo iš Lenkijos ir per Ukrainą; prie vokiečių kariuomenės esą prisijungė apie 250 000 Ukrainos nacionalistų. Ukrainos „Azov“ batalionas, teigiama, kildina save iš Ukrainos nacionalistų organizacijos, o jos lyderis Stepanas Bandera buvęs nacių kolaborantas.
Anot autoriaus, JAV ir Europos politikai turėjo prisiminti šias istorines pamokas prieš pradėdami ginkluoti ir mokyti Ukrainos kariuomenę kaip „NATO puolimo šunį“ prieš Rusiją.
Ypač keistas esą Vokietijos sprendimas nutraukti glaudžią draugystę su Rusija, kurią palaikė buvęs kancleris Gerhardas Schröderis ir Vladimiras Putinas, bei atsisakyti Nord Stream dujotiekio – šios draugystės vaisiaus.
Autorius teigia, kad „austriško neutraliteto modelio“ susitarimas Ukrainai būtų galėjęs užkirsti kelią ketveriems pastariesiems metams vykstančiai tragedijai. Kadangi Rusijos pajėgos esą jau tik apie 120 km nuo Odesos, Vakarai esą artėja prie didžiausio strateginio pralaimėjimo nuo 1812 metų.
Pabaigoje autorius ragina JAV prezidentą Trumpą „sustoti“ ir nurodyti Europai „nesikišti“, kol dar nežuvo daugiau žmonių.
