Kai teisingumas sunaikinamas kartu su byla

Kaip administracinės bylos sunaikinimas kelia grėsmę teisei į teisingą procesą

2026 m. sausio 21 d. Regionų administracinio teismo raštas, kuriuo patvirtinta, kad administracinė byla Nr. S814/04 (A1–806/2004), kuria buvo legalizuotos Gitano Nausėdos statybos Pavilnių regioniniame parke, buvo sunaikinta 2015 m. kovo 6 d., atveria ne tik archyvinę, bet ir fundamentalią teisinę problemą: ar valstybė gali sunaikinti bylą, kurios galutinis sprendimas toliau sukelia teisines pasekmes, ir tuo pačiu paneigti asmens teisę patikrinti to sprendimo teisėtumą?

Šis atvejis yra ne pavienė archyvinė klaida, o sisteminė grėsmė teisinės valstybės principams.

1. Kas buvo sunaikinta?

Oficialiu Regionų administracinio teismo 2026-01-21 raštu patvirtinta:

administracinė byla Nr. S814/04 (A1–806/2004), baigta 2004 metais, buvo sunaikinta 2015-03-06, pasibaigus nustatytam saugojimo terminui, todėl šiuo metu jos pateikti neįmanoma.

Tai reiškia, kad: nebeišliko : procesiniai dokumentai, šalių paaiškinimai, teismo posėdžių protokolai, įrodymai, motyvai, kuriais remiantis priimtas sprendimas.

Tačiau pats sprendimas – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-08-02 nutartis – toliau egzistuoja ir sukelia teisines pasekmes.

Kas čia įvyko iš esmės ?

Buvo taip: Nausėdos norėjo rekonstruoti namą regioniniame parke. Parko direktorė pasakė: „nepritariu“, bet nepaaiškino kodėl – tik parašė, kad „prieštarauja nuostatams“. Teismas pasakė du dalykus:

Pirmas (teisingas): Valdininkė privalėjo aiškiai paaiškinti, kuo projektas blogas ir ką reikia taisyti. Vien parašyti „prieštarauja“ – neteisėta.

Antras (probleminis): Teismas ne tik panaikino tą blogą atsisakymą, bet dar ir įsakė direkcijai suderinti projektą.

Tai yra pagrindinė problema, nes šioje vietoje teisinė logika „lūžta“

Įsivaizduokime paprastą situaciją: Jūs pateikiate prašymą leidimui. Valdininkas atsako: „neleidžiu“, bet nepaaiškina kodėl. Teisinga teismo reakcija būtų: „Toks atsisakymas neteisėtas. Grąžinkite bylą ir iš naujo, normaliai, motyvuotai nuspręskite – arba leiskite, arba neleiskite, bet paaiškinkite.“

Tačiau šioje byloje teismas padarė kitaip: „Kadangi atsisakymas buvo blogai parašytas, jūs privalote leisti.“

Tai jau yra nebe teismo darbas. Kodėl tai pavojinga teisiškai ?

Nes čia sprendimas priklauso nuo vertinimo: ar pastatas tinka kraštovaizdžiui, ar jis keičia vaizdą, ar dera su aplinka. Tai nėra matematika. Čia gali būti: ir leisti teisėta, ir neleisti teisėta, jeigu sprendimas motyvuotas.

Teismas neturi teisės pats nuspręsti: „Šitas namas tinka kraštovaizdžiui, todėl privalote suderinti.“ Jo darbas – tik patikrinti, ar sprendimas buvo priimtas teisėtai, o ne koks sprendimas turi būti.

Kaip tai dabar atrodo pagal vėlesnę praktiką ?

Vėlesnė teismų praktika sako aiškiai: Jei sprendimas nemotyvuotas → panaikinti. Bet jeigu sprendimas yra vertinamasis (diskrecija) → teismas negali liepti priimti konkretaus sprendimo, tik liepti spręsti iš naujo.

Trumpai: Teismas gali pasakyti: „Sprendimas neteisėtas, spręskite iš naujo.“

Bet negali pasakyti: „Spręskite taip, kaip aš noriu.“

O šioje byloje jis būtent tai ir padarė. Vienu sakiniu – kur problema.

Šioje nutartyje teismas: teisingai pasakė, kad valdininkė elgėsi blogai (nemotyvavo), bet peržengė ribą, kai pats nusprendė, kad projektas turi būti suderintas.

Tai prieštarauja dabar nusistovėjusiai logikai: Teismas turi tikrinti sprendimų teisėtumą, bet neturi perimti sprendimų priėmimo funkcijos. Kodėl tai problema teisinėje valstybėje?

Teisinės valstybės esmė – ne sprendimo galutinumas, o jo patikrinamumas.

Kai byla sunaikinama, bet sprendimas lieka galioti: teismų kontrolė tampa neįmanoma; proceso atnaujinimas tampa formalia, bet ne realia teise; asmeniui atimama galimybė įrodyti: esminius proceso pažeidimus, neteisėtą poveikį teismui, dokumentų klastojimą ar falsifikavimą.

Tokioje situacijoje galutinis sprendimas tampa nepatikrinamu autoriteto aktu, o ne teisingumo rezultatu.

3. Teisė į teisingą procesą ir archyvų pareiga

Konstitucijos 30 straipsnis garantuoja kiekvienam asmeniui teisę kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises.

Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnis įtvirtina teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Ši teisė apima ne tik: teisę dalyvauti procese, teisę apskųsti sprendimą, bet ir: teisę realiai patikrinti, kaip tas sprendimas buvo priimtas.

Valstybė, kuri sunaikina bylą, bet palieka galioti sprendimą, iš esmės: pati sukuria kliūtį teisei į gynybą; pati paneigia efektyvios teisinės gynybos galimybę; pati sukuria situaciją, kurioje procesinis teisingumas tampa nebeįmanomas.

4. Tarptautinis kontekstas: EŽTT praktika

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad: teisė į teisingą procesą yra iliuzinė, jei asmeniui nesuteikiama reali galimybė patikrinti sprendimo teisėtumą; valstybė privalo organizuoti savo teismų ir archyvų sistemą taip, kad būtų užtikrintas sprendimų patikrinamumas; dokumentų sunaikinimas, dėl kurio neįmanoma pasinaudoti teisine gynyba, gali pats savaime sudaryti Konvencijos 6 straipsnio pažeidimą.

Ši doktrina ypač taikytina situacijose, kai galutinis sprendimas liečia viešąjį interesą ir saugomas teritorijas.

5. Pavojingas precedentas

Jeigu bus pripažinta, kad: byla gali būti sunaikinta, bet sprendimas lieka galioti, ir dėl to proceso atnaujinimas tampa neįmanomas, tai reiškia, kad: kiekvienas galutinis sprendimas po tam tikro laiko tampa faktiškai nekontroliuojamas; teisinė sistema sukuria „neperžiūrimus sprendimus“; teisė į teisingą procesą tampa terminuota, o ne fundamentalia teise.

Tai pavojinga ne vienai bylai – tai pavojinga visai teismų sistemai.

6. Išvada

Administracinės bylos Nr. A1–806/2004 sunaikinimas nėra techninis archyvinis faktas.

Tai yra: konstitucinė problema; teisės į teisingą procesą problema; teisinio tikrumo ir teismų atskaitomybės problema. Valstybė, kuri sunaikina bylą, bet palieka galioti sprendimą, turi atsakyti į vieną esminį klausimą:

Ar teisingumas gali būti laikomas įvykdytu, kai nebelieka galimybės patikrinti, ar jis iš tiesų buvo įvykdytas?