Sunaikinti dokumentai apie legendinius „prezidento” Vytauto Landsbergio nusikaltimus
prezidentas
Aurimas Drižius
Sveikiname ekscelenciją su gimtadieniu ir apgailestaujame, kad gimtadienis sutiktas ne kalėjime, o ištikimų „bičiulių” rate.
Todėl dar kartą primename legendinius V.Landsbergio nusikaltimus. Kaip tikras šachmatų didmeistris, V.Landsbergis visus savo nusikaltimus atliko svetimomis rankomis.
Pvz., susprogdinti „Kryžkalnio skulptūrą „Motina” tėtušis liepė per savo dešiniąją ranką Andrių Tučkų.. Apie tai atvirai papasakojo šio nusikaltimo vykdytojas Vytautas Šustauskas. Nors įvykdytas teroro aktas, tačiau prokuratūrai tai nebuvo įdomu, nes organizatorius – tas pats „neliečiamas” valstybės kūrėjas Vytautas Landsbergis. V.Šustauskas papasakojo, kad ir jam buvo siūloma susprogdinti Bražuolės tiltą, per kurį turėjo važiuoti traukinys iš Kaliningrado, tačiau šis atsisakė. Vėliau tiltas vis tiek buvo susprogdintas, tačiau traukinio mašinistaas spėjo jį sustabdyti ir tragedija neįvyko. Koks šių tetoro aktų tikslas – tai viso gyvenimo Vytauto Landsbergio svajonė – išprovokuoti rusus keršyti ir tai sukelti rkuvinas skerdynes.
„Prisidėjau prie tos akcijos, – pasakojo Ž.Razminas, – dalyvavau apgadinant šį paminklą, nes nepavyko jo sunaikinti. Tačiau dabar visai nesididžiuoju tuo, ką padariau, netgi priešingai. Tada man atrodė, kad viską, ką man sakė kariuomenės vadai ir valdžia, yra teisinga, ir kad mes kovojame už Lietuvą. Tačiau dabar man viskas atrodo priešingai – tai, ką mes darėme dėl Lietuvos, tai dabar man atrodo, kad mes kenkėme Lietuvai. Naikinti meno paminklus, nesvarbu, kad jie atstovavo ne mūsų ideologijai, dabar man atrodo nežmoniška ir nusikalstama. Kai sprogdinau bombą, gabalą skulptūros – su menininko inicialais – pavyko nuskelti. Ir tada man suskaudo širdį – atrodo, sprogdinau gerai, tačiau menininkas dirbo – puikiai žinau, kiek reikia įdėti darbo, kad sukurti tokį paminklą. Tuo labiau apmaudu, kad po to atėjo kažkoks Audriaus Butkevičiaus šnipelis ir mums už šį darbą automobilyje sumokėjo po 50 dolerių. Paskui, kai sužinojome, kas mums tuos pinigus padavė – tai buvo Andrius Tučkus, V.Landsbergio šešėlis ir jo dešinioji ranka . Dėl to mes pasipiktinome signatarės Nijolės Oželytės pasisiakymu televizijoje, kad tie, kurie susprogdino tą skulptūrą, buvo rusų agentai. O tai kaip tada pavadinti tuos, kuris per Tučkų užsakė ir sumokėjo už šį teroro aktą? Gal tai yra trigubas agentas, tas Vytautas Landsbergis? Todėl visų tų, kuriems ši skulptūra buvo brangi, aš labai atsiprašau. Negalvojau, kad dariau blogai. Panašiai matyt galvoja ir daugumą tų Lietuvos šaulių ir savanorių, kurie rengiasi pulti Lietuvą nuo rusų, o šie nepuola. Jie irgi pasirengę šaudyti, ir šaudyti tokius, kaip aš“.
Vytautas Šustauskas liudijo, kad Kryžkalnio motinos susprogdinimas buvo jo darbas, ir jis dabar to gailisi. „Tikrai padarėm klaidą, tačiau mes buvome kareiviai, ir jeigu buvo prašymas iš aukščiau, mes turėjome tą įsakymą įvykdyti, – pasakojo V.Šustauskas, – kaip tik tuo metu vykdėme bado akciją prie vyriausybės, vertėme Prunskienę, atėjo Tučkus ir manęs paprašė, kad „reikia susprogdinti kryžkalnio motiną“. Nors ankčiau vertėme paminklus Leninui ir Dzeržinskiui, tačiau tokio paminklo niekada nebūtume sprogdinę. Manau, kad padarėm klaidą nežinodami, vykdydami tai, kas paprašyta. Manau, kad tokį nurodymą davė Landsbergis, nes niekas nebuvo nuteistas už tą nusikaltimą. Pagalvojau, kas galėtų susprogdinti, kreipiausi į Žilviną Razminą, nuvykome į Kryžkalnį, susprogdinome paminklą labai durnai, mes patys galėjome žūti“.
Visus įrodymus apie sunkius nusikaltimus šiai valstybei pastarasis kruopščiai naikino ir slėpė.
Pvz., Vilniaus apygardos teisme sunaikinta baudžiamoji byla, kurioje buvo nagrinėjami kaltinimai „Mažeikių naftos” privatizavimo byloje.
Visa laimė, kad iki sunaikinimo spėjau pasidaryti šios bylos kopijas, kurias dabar viešinu.
Kalba eina apie 1999 m. įvykdytą „Mažeikių naftos” privatizavimą – motyvuojant tuo, kad „Mažeikių nafta” yra „metalo laužas” ir „Ivano prie vamzdžio neprileisime” ir kaip tada sakė Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, „iš jos pavagiama apie pusė milijardo per metus – tai nustatė britų karo analtikai” (vėliau paaiškėjo, kad V.Landsbergio cituota britų Sandhersto karo akademijos studija apie „Mažeikių nafta” yra klastotė), įmonė buvo dovanota kažkokiems Landsbergio draugeliams. Jiems atstovavo toks garsus JAV lietuvis Kazickas, į kurio privačią salą Karibuose buvo nudūlinęs ir mūsų patriarchas.
Tai vai, „Mažeikių naftos“ privatizavimas – 51 proc. šios įmonės akcijų tuomečio Seimo pirmininko V.Landsbergio pastangomis 1999 m. buvo dovanotos ofšorinei (lygiai tas pats dabar padaryta ir su suskystintų dujų terminalu „Independence“) firmelei „Williams International Company“, kuri jas vėliau perdavė Rusijos kompanijai „Jukos“.
2006 m. už šias 51 proc. akcijų Lenkijos kompanija sumokėjo ‚Jukos“ 1 492 000 000 JAV dolerių. Kitaip sakant, V.Landsbergio pastangomis vien dėl šio sandorio Lietuvos biudžetas prarado 1,5 mlrd. dolerių. Niekas už šią aferą iki šiol nėra nubaustas, o Landsbergis toliau sako kalbeles per vasario 16 d. minėjimą iš balkonėlio ir toliau reikalauja jį vadinti „prezidentu”.
Po kelių metų paaiškėjo, kad visas šis privatizavimas buvo afera – tai pripažino net Konstitucinis teismas.
Buvo iškelta byla – joje iešmininkais tapo tokie Landsbergio pakalikai, kaip buvė ministrai Sigitas Kaktys, Rimantas Didžiokas ir . Jie buvop apkaltinti nusikaltimais – piktnaudžiavimu tarnyba, mat pasirašę sutartis su „Williams” dėl „Mažeikių naftos” valdymo. Pagal tas sutartis buvo numatyta, kad „įmonės valdytojas neatsako už įmonei padarytą žalą” ir dar didesnių nesąmonių. Žinoma, kad minėtos sutartys prieštaravo įstatymams.
Tačiau įdomiausia buvo tuomečio Teisingumo ministro Balčiūno parodymai prokuratūrai. Jis paliudijo, kad Teisingumo ministerija prieštaravo minėtų sutarčių pasirašymui, tačiau tada į procesą įsikišo pats V.Landsbergis. Jis paskambino Balčiūnui ir, kaip šis sakė, „atskaitė moralą”, neva tos sutartis visiškai legalios ir kad Balčiūnas tik stabdo procesą. Tas neišlaikė Landsbergio spaudimo spaudimo ir „parengė naują išvadą”, kad tos sutartis visiškai teisėtos.
Žinoma, kad tai buvo melas, nes vėliau dėl šių sutarčių pasirašymo buvo teisiami jau minėti ministrai. Tiesa, jie lengvai išsisuko, nes teismas nusprendė, kad jau suėjo „senaties terminas”. Vėliau, kai kreipiausi į prokuratūrą ir teismą dėl Landsbergio ir Adamkaus atsakomybės, prokuratūra ir teismas man nurodė, kad „nėra jokių objektyvių duomenų” apie šių personų atsakomybę.
Vėliau ta minėta „Mažeikių naftos” privatizavimo byla, kuri buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, buvo sunaikinta. Tačiau redakcijai liko kai kurie šios bylos dokumentai – jau minėtų įtariamų ministrų kaltinamasis aktas ir nuosprendis:
Kaip tik juos ir viešiname „Laisvame laikraštyje”, kad rinkėjai žinotų apie savo „prezidento” Vytautos Landsbergio nuopelnus.
Dar blogiau baigėsi „Mažeikių naftos“ vadovui G.Kiesui, kuris pats norėjo privatizuoti „Mažeikių naftą“, buvo nužudytas, kai pasakė, kad „daugiau netylės“. V.Kiesus, jo sūnus ir vairuotojas buvo nužudytas itin žiauriai – jam po egzekucijos nupjauta galva, kuri, matyt, nuvežta parodyta šio nusikaltimo užsakovui, ir iki šiol nerasta. Nusikaltimas buvo nurašytas plėšikų „tulpinių“ gaujai, su kuria Policijos departamentas buvo sudaręs slaptą sutartį – neįtikėtina, kad pats Policijos departamentas apginklavo „Tulpinius“. Iki šiol Kiesų nužudymas nėra išaiškintas. Policijos departamento darbo planas apginkluoti „tulpinius“. Kiek dar nusikaltimų „tulpiniai“ įvykdė pagal šį planą? Niekas šito nesiaiškino.
