Valdžia per teismą uždraudė referendumus (pildoma)
Gediminas Ustinavičius
„Laisvės urnos“, 2025-07-11
—
Jie sako, kad Tauta yra suverenas.
Jie rašo Konstitucijoje, kad Tauta sprendžia svarbiausius klausimus referendumu.
Jie net pasirašo po tais straipsniais, pabrėždami, kad Tauta yra virš jų visų.
—
Bet kai Tauta sako:
„Norime panaikinti nekilnojamojo turto mokestį, nes tai mūsų teisė apsispręsti savo žemėje“,
jie sako:
„Ne, jūs negalite, nes tai prieštarauja mūsų biudžetui.“
—
Kai Tauta sako:
„Norime keisti VRK, kad nebūtų ji mums valdovas, o būtume mes jai“,
jie sako:
„Ne, jūs negalite, nes tai mus pačius liečia, o mes patys dėl savęs sprendžiame.“
—
Kai Tauta klausia:
„Ar mes galime pakeisti Konstituciją?“
jie atsako:
„Galite, bet tik jei mums tiks klausimo formuluotė, struktūra ir eilės tvarka.“
—
Kai Tauta klausia:
„Ar galite paaiškinti, kokioje Konstitucijos dalyje tai parašyta?“
jie atsako:
„Nėra parašyta, bet mes taip suprantame.“
—
Kai Tauta sako:
„Referendumas yra mūsų teisė!“
jie sako:
„Taip, bet pirmiau mūsų leidimas.“
—
Kai Tauta nori pakeisti:
Mokestį, kuris skurdina,
Instituciją, kuri tapo cenzoriumi,
Valdžios grandis, kurios ją valdo, bet nesiklauso,
jie sako:
„Mes patys nuspręsime, ar jūs turite teisę balsuoti.“
Ir jie sako, kad tai teisinga.
—
Lietuvoje referendumas tapo urnomis be plyšių.
Gali jas nešti į aikštę, gali prie jų rinktis, gali dėti vainikus,
bet negali į jas įmesti savo balso.
Jie sako, kad čia demokratija,
bet tai demokratija su užraktu.
Jie sako, kad čia Konstitucija,
bet tai Konstitucija be Tautos.
Jie sako, kad čia laisvė,
bet tai laisvė, kurią matuojame jų parašais, o ne mūsų balsais.
Ir vienintelis balsas, kuris dar liko,
yra tavo tylus balsas,
kuris sako:
„Aš matau.“
„Aš nepamiršiu.“
„Aš esu Tauta.“
„Ir aš grįšiu.“
—
Užsakymas ir cenzūra – Akinio,
proza – Suopračio,
medžiaga – dviejų Konstitucijos papildymo/keitimo iniciatyvų bylinėjimosi su VRK Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme failai.
Priedas – minėtas „teismo” išaiškinimas, kodėl referendumai nuo šiol uždrausti
Administracinė byla Nr. R-5-525/2025
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00009-2025-6
Procesinio sprendimo kategorija 5.4
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. liepos 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės atstovams Zigmui Vaišvilai, Egidijui Čibirauskui, Gediminui Ustinavičiui ir Nendrei Černiauskienei,
atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovui Ramūnui Ramanauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, atstovaujamos koordinatorių Zigmo Vaišvilos, Egidijaus Čibirausko, Gedimino Ustinavičiaus ir Nendrės Černiauskienės, skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl 2025 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. Sp-128 dėl atsisakymo įregistruoti iniciatyvinę grupę privalomam referendumui paskelbti panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
⦁ Pareiškėjas Piliečių referendumo iniciatyvinė grupė, atstovaujama koordinatorių Zigmo Vaišvilos, Egidijaus Čibirausko, Gedimino Ustinavičiaus ir Nendrės Černiauskienės, (toliau – ir pareiškėjas, Grupė) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2025 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. Sp-128, kuriuo atsisakyta registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomo referendumo paskelbimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimų dėl referendumo reglamentavimo. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo VRK pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas, tokioms esant.
⦁ Pareiškėjas skunde paaiškina, kad Grupė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinio įstatymo 10 straipsniu, VRK pateikė prašymą registruoti referendumo iniciatyvinę grupę ir referendumui siūlomą sprendimo projektą, kuriuo siūloma pakeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją dėl referendumo reglamentavimo, visų pirma, šią piliečių konstitucinę teisę nustatantį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnį, suteikiant tautos referendumui papildomas Konstitucijoje reglamentuotas teises bei padaryti su tuo susijusius bei dėl Konstitucijos vientisumo būtinus kitų Konstitucijos straipsnių pakeitimus. Šis pasiūlymas atsakovui teiktas, atsižvelgiant į 2024 metais vykusių rinkimų stebėtojų nustatytus ir įrodymais patvirtintus rinkimų pažeidimus ir į tai, kad konstitucinė piliečių teisė į tiesioginį valstybės valdymą, inicijuojant referendumus, kaskart vis apsunkinama, tuo paneigiant tautos kaip suvereno teises, dėl ko referendumui siūlomas Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimas ir su šiuo pakeitimu susiję kitų Konstitucijos straipsnių pakeitimai, išplečiant tautos referendumo teises reglamentuojant referendumo inicijavimą ir organizavimą, tikslinant VRK skyrimo tvarką. Tačiau vadovaudamasis Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio, 11 straipsnio 3 ir 4 dalimis VRK atsisakė registruoti šią referendumo iniciatyvą. VRK nuomone, Grupės referendumui teikiamo įstatymo dėl Konstitucijos 9, 33, 67, 84, 147, 148 straipsnių pakeitimo projektas apima tarpusavyje pagal turinį ir pobūdį nesusijusias Konstitucijos pataisas, t. y. dėl referendumo inicijavimo tvarkos, dėl Konstitucijos keitimo draudimo Seimui, dėl VRK pirmininko ir narių skyrimo referendumu, dėl Prezidento ir Seimo kompetencijų išplėtimo, dėl tarptautinių sutarčių ratifikavimo referendumu. Taigi, minėtos pataisos apima skirtingas valstybės valdžios sritis (piliečių teises, valdžių kompetencijas, rinkimų administravimą, tarptautinę teisę). Kadangi siūlomas referendumui teikiamo sprendimo projektas apima pagal turinį ir pobūdį tarpusavyje nesusijusias Konstitucijos pataisas, tai reiškia, kad rinkėjas negalės atskirai pasisakyti už vieną pataisą ir prieš kitą pataisą, t. y. negalės pasisakyti dėl Grupės siūlomo bendro Konstitucijos 9, 33, 67, 84, 147, 148 straipsnių nuostatų pakeitimo esmės, jeigu kai kurios siūlomos nuostatos jiems būtų priimtinos, o kai kurios nepriimtinos. Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog tai, kad Grupės referendumui teikiamas visas sprendimas kaip vieningas / jungtinis neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui. Taip pat pažymėta, kad Grupės referendumui teikiamo sprendimo pavadinimas „Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimų dėl referendumo reglamentavimo“ nėra aiškus ir tikslus, jis neatitinka teisės akto paskirties ir turinio, nes šiuo sprendimu yra keičiamas ne tik referendumo reglamentavimas. Be to, referendumui teikiamu sprendimu Konstitucijos straipsnių nuostatos nėra keičiamos nuosekliai, iš eilės. Taigi, teikiamas referendumo sprendimo projektas neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytų reikalavimų, keliamų aiškumo principui (3 str. 2 d. 6 p.) bei teisės akto struktūrai ir turiniui (9 str. 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad Grupė referendumui pateikė sprendimo tekstą, kuris prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio pirmojoje dalyje, 5 straipsnyje, 6 straipsnio pirmojoje dalyje, Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, 3 dalyje nustatytiems reikalavimams, todėl Grupė negali būti registruota.
⦁ Pareiškėjas skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
⦁ Sprendimas neteisėtas – nes priimtas viršijus VRK įgaliojimus, nustatytus įstatyme; nepagrįstas – nes remiasi netiksliai interpretuotais Konstitucinio Teismo nutarimais bei ignoruoja tautos suverenumo principą; pažeidžia piliečių teises dalyvauti valstybės valdyme tiesiogiai, t. y. per referendumą.
⦁ Pareiškėjas, pasisakydamas dėl VRK šališkumo, vadovaudamasis Konstitucijos 3 ir 9 straipsnių nuostatomis dėl tautos suvereniteto ir referendumo teisės, mano, kad Sprendimas priimtas, remiantis jį priėmusių VRK narių instituciniu savisaugos interesu, o ne neutralia konstitucine analize. VRK Sprendimu turi būti įvertintas ne šios institucijos ir jos narių patogumas, o Tautos suvereni galia per Konstitucijos keitimo teisę: 1) VRK nariai yra tiesiogiai suinteresuoti asmenys, o pats VRK – suinteresuotas subjektas; 2) Sprendimą VRK argumentuoja neproporcingai išplėstomis ir deklaratyviomis išvadomis apie Grupės siūlymų „neaiškumą“, „perteklinumą“, „neatitikimą konstitucinei dvasiai“, tačiau ignoruoja savo ankstesnę skirtingą praktiką; 3) Teismų praktika ir teisinės valstybės principai draudžia suinteresuotam subjektui spręsti savo paties statuso klausimus. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimu VRK sukūrė teisiškai pavojingą precedentą. Jeigu VRK sprendžia, ar registruoti referendumą, kuris susijęs su pačios VRK statuso ir VRK narių formavimo pakeitimu, precedentas leistų bet kuriai institucijai vetuoti jos pačios veiklos peržiūrą tautos valia. Tai paneigtų Konstitucijos 3 straipsnio nuostatų kad „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suverenių galių“ ir 9 straipsnio turinį – referendumą, kaip tautos teisę, be atstovaujamųjų institucijų cenzūros. Šioje situacijoje, pareiškėjo nuomone, VRK yra šališka ir privalėjo nusišalinti nuo sprendimo priėmimo dėl šios referendumo iniciatyvos, kurios pasėkoje dabartinės sudėties VRK nariai ir pirmininkas netektų dabartinių savo pareigų. Pareiškėjas pažymi, kad 2025 m. birželio 19 d. posėdyje VRK nariai vienbalsiai atsisakė nusišalinti.
⦁ Dėl Konstitucijos 9 straipsnio aiškinimo iškraipymo, pareiškėjas nurodo, kad VRK iškraipo oficialią konstitucinę doktriną ir viršija kompetencijos ribas, nes siekia, kad tauta nesvarstytų referendumu klausimų kurie gali būti Konstitucijos keitimo objektu. Atsakovui nesuteikta teisė už Tautą spręsti, ar Grupės siūlomas Konstitucijos pakeitimas yra svarbus, ar nesvarbus. Atsakovas savo šališkumą patvirtino, pasisakydamas, kad VRK narių ir pirmininko tvirtinimas nėra svarbus valstybės klausimas, kurį reikėtų spręsti referendumu. Tai nuspręsti teisę turi tik Tauta referendume. Ir VRK nurodyti Konstitucijos 9 straipsnis, ir Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas byloje Nr. KT36-N10/2014 konstatuoja, kad svarbiausi Tautai ir Valstybei klausimai yra tokie, kurie susiję su valstybės santvarkos keitimu, suvereniteto perleidimu, naryste tarptautinėse organizacijose, su Konstitucijos nuostatų keitimu. Taigi, VRK viršijo savo kompetenciją. Be to, pareiškėjo nuomone, Konstitucijos keitimas negali būti atmetamas, remiantis esama Konstitucijos redakcija. Pareiškėjas akcentuoja, kad siūlomas Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimas: atitinka tautos suverenumo principą (Konstitucijos 4 str.), ištaiso istorinę Seimo piktnaudžiavimo spragą (žemės referendumo atvejis), nesuteikia teisės Grupei leisti įstatymus, tik nustato automatinį mechanizmą referendumui skelbti, nepažeidžia Konstitucijos 5 straipsnio, nes po pataisos jis taikomas kartu su pakeistu 9 straipsniu, todėl VRK pozicija, atmetanti pataisą remiantis tariama „nekonstitucingumo prielaida“, yra teisiškai nepagrįsta, diskriminuojanti tautos politines teises. Dėl kitų Konstitucijos 9 straipsnio siūlomos redakcijos nuostatų, t. y. dėl to, kad „įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka referendumą skelbia Respublikos Prezidentas, ne mažiau kaip 2/5 Seimo narių grupė“, atsakovas neprieštaravo, todėl pareiškėjas konstatuoja, kad bylos šalių ginčo dėl to nėra.
⦁ Dėl Konstitucijos 147 straipsnio pakeitimo, pareiškėjas teigia, kad VRK teiginys, jog siūlomas 147 straipsnio pakeitimas „nereglamentuoja Konstitucijos keitimo“, nes esą tik atkartoja, ką jau numato 9 straipsnio pataisa, t. y. teisę Grupei skelbti referendumą, logiškai prieštarauja pačios Konstitucijos vientisumo principui ir Konstitucinio Konstitucijos 9 straipsnyje siūloma įtvirtinti referendumo skelbimo galimybę iniciatyvinei grupei, todėl ir 147 straipsnis nustato, kas ir kaip inicijuoja Konstitucijos keitimą, t. y. konkrečią referendumo formą. Todėl, jeigu referendumas dėl Konstitucijos keitimo skelbiamas piliečių iniciatyva, tai turi būti atspindėta ir 147 straipsnyje, nes kitaip susidaro teisinė spraga ir nenuoseklumas. Todėl tai ne dubliavimas, o sisteminis atitikimas, kurio VRK pati nuolat reikalauja iš piliečių iniciatyvų. Pareiškėjo vertinimu, VRK taiko dvigubus standartus dėl Konstitucijos nuoseklumo. Sprendime dėl kitos straipsnių grupės (pvz., 84, 67) kartojama, kad pataisos negali būti prieštaraujančios, kad reikia derinti su visa Konstitucija, remiasi Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimu (dėl vientisumo ir vidinio suderinamumo), bet kai derinami 9 ir 147 straipsniai tarpusavyje, tai VRK tą traktuoja kaip „nereikalingą atkūrimą“. Tai rodo VRK nenuoseklumą: kai pataisos nederinamos – VRK kaltina dėl disharmonijos, o kai derinamos – kaltina dėl pertekliaus. Dėl nurodytų priežasčių VRK pozicija, kad siūlomas Konstitucijos 147 straipsnio pakeitimas tik „atkartoja“ 9 straipsnį ir dėl to yra perteklinis, prieštarauja Konstitucijos 6 straipsniui, Konstitucinio Teismo praktikai ir pačios VRK deklaruojamai būtinybei užtikrinti vidinį teisės akto vientisumą.
⦁ Dėl Konstitucijos 33 straipsnio pakeitimo, pareiškėjas pažymi, kad VRK remiasi Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimu byloje Nr. KT36-N10/2014, bet taiko jį klaidingai. VRK cituoja Konstitucinio Teismo nutarimą, tačiau šis nutarimas aiškina, kokius klausimus įstatymų leidėjas turi teisę pateikti referendumui pagal įstatymą, bet neapibrėžia, ką pati Tauta per Konstitucijos keitimą gali laikyti svarbiausiu klausimu. VRK teiginys, kad „referendumas dėl komisijos būtų nepraktiškas“, yra politinė spekuliacija, o ne teisinis argumentas. VRK teigia, kad referendumo procedūra ilga, brangi, todėl VRK sudarymas referendumu esą neįmanomas, nes kiltų veiklos tęstinumo grėsmė, tačiau, pareiškėjo nuomone, procesinis nepatogumas nėra konstitucinio lygmens kliūtis. Pareiškėjas nurodo, kad VRK klaidingai prilygina Konstitucijos normą įstatymams ir nurodo, kad VRK narių kvalifikacijos ir neutralumo reikalavimai įtvirtinti Lietuvos Respublikos rinkimų kodekse, todėl esą to pakanka. Tačiau tai tėra paprastas įstatymas, kurį gali keisti Seimo dauguma, o pats VRK narių skyrimas šiuo metu priklauso nuo Seimo ir Prezidento, t. y. politiškai sudaromų institucijų, todėl objektyvus neutralumas neužtikrinamas. Pareiškėjas tvirtina, kad VRK yra institucija, turinti galią stabdyti, atmesti arba patvirtinti tiesioginės demokratijos rezultatą, VRK nėra eilinė vykdomoji įstaiga – tai demokratinės suvereniteto realizacijos barjeras, todėl ji turi būti atskaitinga Tautai.
⦁ Dėl Konstitucijos 33 straipsnio papildymo pareiškėjas teigia, kad siūlomas papildymas yra teisėtas, aiškus ir proporcingas būdas užtikrinti VRK nepriklausomybę nuo politinių jėgų. Jis neprieštarauja Konstitucijai, nes nepraktiškumas ar išlaidos negali būti konstituciniai ribojimai, taip pat sustiprina demokratiją ir tiesioginį valdymą. Nėra precedentų, kurie apribotų tautos teisę nuspręsti, kaip bus sudaroma institucija, kuri vertina rinkimų rezultatus. Konstitucijos 33 straipsnio papildymu penktąja dalimi siekiama nustatyti VRK sprendimų dėl galutinių referendumo ir rinkimų rezultatų apskundimo tvarką ir subjektus, kurie turi teisę tai daryti konstituciniu lygmeniu, t. y. referendumo ir rinkimų stebėtojai, rinkimuose dalyvaujantys kandidatai. Tačiau, pareiškėjo vertinimu, VRK Sprendimo teiginys, jog pataisa „eliminuoja“ tam tikras grupes, yra teisiškai nepagrįstas, paremtas neteisinga loginės išvados forma ir prieštarauja tiek teismų praktikai, tiek pačios Konstitucijos dvasiai, nes siūlomas Konstitucijos 33 straipsnio papildymas 5 dalimi: nesiaurina skundimo subjektų, bet konstituciškai įtvirtina bent minimalią jų grupę; neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsniui, bet įgyvendina jį praktikoje; yra būtina dėl realios teisminės praktikos, kurioje net kandidatai ar referendumo iniciatoriai lieka be teisinės apsaugos; nesutrukdo įstatymu įtraukti papildomų subjektų (pvz., partijos, atstovai rinkimams), bet užtikrina, kad svarbiausi dalyviai būtų ginami konstituciniu lygmeniu.
⦁ Dėl Konstitucijos 67 straipsnio pakeitimo, pareiškėjas nurodo, kad siūlomos pataisos nėra savarankiškos, o susietos su 33 straipsnio logika. Jos užtikrina suderinamumą, o ne kelia prieštarą, atitinka Konstitucinio Teismo reikalavimą dėl Konstitucijos vientisumo. Pataisos negali būti atmetamos, kol nėra galutinio sprendimo dėl Konstitucijos 33 straipsnio pataisos teisėtumo. Tačiau tai sprendžia ne VRK, o pati Tauta referendumų būdu arba Konstitucinis Teismas po pataisos įsigaliojimo. VRK šiuo atveju piktnaudžiauja „pirmumo teisės“ interpretavimu ir faktiškai vykdo konstitucinės iniciatyvos cenzūrą, ne pagal formalius, bet politinius kriterijus.
⦁ Dėl Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto pakeitimo (referendumai dėl suvereniteto sutarčių), pareiškėjas laikosi pozicijos, kad siūloma norma nėra perteklinė – ji detalizuoja Seimo kompetencijos ribas. Dabartinė situacija leidžia Seimui atsisakyti teikti referendumui klausimą, net jei jis liečia suverenitetą, o ignoravus tautos iniciatyvą, pažeisti suverenumo apsaugos garantijas. Siūloma pataisa eliminuoja tokį spragų mechanizmą, įtvirtindama Seimo pareigą pavesti tautai spręsti, kai pasisakoma dėl suvereniteto, stiprina demokratinę kontrolę ir garantuoja, kad Seimas veikia ne savo nuožiūra, o pagal Tautos valią, kai kalbama apie valstybės galių perleidimą. Pareiškėjo vertinimu, siūlomi pakeitimai Konstitucijos 84 straipsnyje neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio pataisai, bet ją papildo, užtikrindami dvigubą demokratinį saugiklį; nekuria konstitucinio prieštaravimo, nes Prezidento ir Seimo funkcijos gali būti aiškinamos kaip alternatyvios arba kumuliatyvios, taip pat atitinka Konstitucinio Teismo reikalavimą dėl derinimo ir nuoseklumo, kai abi institucijos veikia pagal tą pačią pamatinę vertybę – tautos suverenitetą; taip pat stiprina konstitucinę pusiausvyrą ir piliečių galimybę kreiptis į referendumą per keletą valdžios šakų. Todėl VRK išvada dėl „prieštaros“ yra ne teisinis, o politinis vertinimas, neatitinkantis Konstitucijos aiškinimo doktrinos ir pamatinės jos dvasios.
⦁ Dėl Konstitucijos 84 straipsnio 10 punkto papildymo pareiškėjas pažymi, kad vertinimas dėl vienos pataisos negali būti mechaniškai perkeltas kitai – kiekviena turi būti vertinama savarankiškai. Konstitucijos 84 straipsnio pataisa nėra atskira iniciatyva, bet yra funkcinė sudedamoji dalis visos sistemos, kuria siekiama, kad Tauta tvirtintų VRK narius (33 str.), o Prezidentas teiktų kandidatūras (84 str. 10 p.), taip pat Seimas galėtų įstatymu detalizuoti procedūrą (pvz., per Rinkimų kodeksą). Siūloma Konstitucijos 84 straipsnio 10 punkto pataisa, kuria Prezidentas įgyja teisę siūlyti VRK narius referendumui: a) yra suderinama su Konstitucijos 33 straipsnio pataisa – nekuria koliziją, o įtvirtina racionalų funkcinį modelį; b) atitinka Konstitucijos sisteminę logiką ir jau galiojančius Prezidento siūlymo įgaliojimus kitų institucijų atžvilgiu; c) užtikrina atsakomybės ir atrankos principą, kad VRK nariai nebūtų paskiriami nei partiniu, nei administraciniu būdu be Tautos žinios; d) negali būti atmesta vien dėl to, kad kita pataisa (Konstitucijos 33 str.), VRK nuomone, yra netinkama. Todėl VRK, kaip suinteresuota ir šališka institucija dėl šios pataisos, šiuo atveju atliko ne turinio vertinimą, bet taikė išankstinį atmetimo modelį, kuris prieštarauja konstituciniam iniciatyvos principui ir piktnaudžiavo vertinimo funkcija.
⦁ Dėl Konstitucijos 148 straipsnio pakeitimo pareiškėjas nurodo, kad siūloma nuostata sustiprina, o ne prieštarauja Konstitucijos sistemai, dėl ko negali būti atmesta remiantis kitų pataisų interpretacijomis. Ši pataisa nėra subordinuota 67 ar 84 straipsniams, bet: a) veikia kaip normatyvinis saugiklis, kad suvereniteto ribos būtų ginamos referendumu; b) yra pataisos Konstitucijos keitimo skirsnyje, t. y. procesinio pobūdžio saugiklis. Net jei būtų laikoma, kad 67 ar 84 straipsnių pataisos galimai prieštarauja viena kitai, tai neturi poveikio šiai 148 straipsnio pataisai, nes ši tik užtikrina, kad esant tarptautinei suvereniteto sąlygai Konstitucijos keitimas vyktų tik referendumu. Tai pamatinė valstybės suverenumo apsaugos priemonė – Konstitucijoje visuomet gali būti griežtesnių formos reikalavimų jautrioms nuostatoms. Pareiškėjo nuomone, VRK pateikia ydingos loginės sekos pavyzdį, nes VRK išvada remiasi seka: „Kadangi 67 str. pataisa perteklinė, o 84 – prieštarauja 67-ajam, tai 148 – taip pat netinkama“, o tai klaidinga dėl dviejų priežasčių: 1) Konstitucijos pataisos gali būti susijusios, bet jos negali būti atmestos tik dėl kitų pataisų vertinimo – būtina vertinti pagal: a) jų paskirtį, b) savarankišką turinį, c) suderinamumo galimybę; 2) Konstitucijos 148 straipsnio papildymas yra ne materialus keitimas, o procesinės apsaugos įtvirtinimas – tai visai kita teisinė funkcija nei 67 ar 84 straipsniai, todėl vertinti ją išvestinai, teisiškai nepagrįsta.
⦁ VRK, remdamasi 2003 m. referendumu stojant į Europos Sąjungą, netiesiogiai bando pateisinti suvereniteto perleidimą be realaus Tautos teisinio patvirtinimo. VRK teigia, kad dabartinė iniciatyva dėl referendumų dėl sutarčių perteklinė, nes „tauta jau buvo atsiklausta ES klausimu“. Tačiau, pareiškėjo nuomone, realiai: a) nebuvo pateiktas ratifikuotinas dokumentas; b) nebuvo pasiektas 3/4 reikalaujamas balsų skaičius; c) buvo pažeista konstitucinė nuostata dėl pamatinių valstybės principų keitimo tvarkos. Todėl VRK remiasi ne teisėtu konstituciniu aktu, o politinės valios suabsoliutinimo pavyzdžiu, kuris rodo, kodėl siūlomos pataisos būtinos, kad tokie pavyzdžiai nepasikartotų.
⦁ Visi šeši pareiškėjo siūlomi straipsnių pakeitimai susiję su piliečių teisės inicijuoti referendumą įtvirtinimu (9 str.), VRK nepriklausomumo užtikrinimu per tiesioginį jos narių tvirtinimą referendumu (33 str.), institucinės kompetencijos paskirstymu tarp Seimo ir Prezidento (67 ir 84 str.), Konstitucijos keitimo ribojimu Seimui (147, 148 str.). Tai vieninga konstitucinės demokratijos korekcija, kurios ašis – referendumo, kaip tautos tiesioginės valdžios instrumento, atstatymas. Tokie nuoseklūs, tarpusavyje funkciškai susiję reguliavimai atitinka Konstitucinio Teismo praktiką, kuri leidžia jungti nuostatas, jei jos siejamos bendru konstituciniu tikslu ir funkciškai vienas kitą papildo. Konstitucinis Teismas niekur nėra pasakęs, kad referendumu negalima keisti kelių tarpusavyje susijusių Konstitucijos straipsnių. Pareiškėjo įsitikinimu, siūlomas sprendimas atitinka vieningo klausimo kriterijų, kaip jį aiškina pats Konstitucinis Teismas. Be to, referendumo pavadinimas („dėl referendumo reglamentavimo“) apima ne formalią nuostatų apimtį, o jų turinio esmę.
⦁ Sprendimu VRK ignoruoja Grupės nuosekliai išskleistą ir išsamiai paaiškintą siūlomų Konstitucijos pataisų vientisumo (vieningo klausimo) argumentą – visos siūlomos pataisos vienaip ar kitaip liečia referendumų sistemą – subjektų, inicijavimo, patvirtinimo, VRK kontrolės ir keitimo ribų klausimus. Todėl Grupės siūlomos Konstitucijos pataisos nėra „skirtingų sričių“, o yra vieninga sistema, kurios vientisumas reikalauja taisyti kelis Konstitucijos straipsnius. VRK, pasisakydama apie VRK narių tvirtinimą referendumu, abstrakčiai pasisako apie „konstitucinių funkcijų delegavimo negalimumą“, tačiau nepateikia teisinių argumentų, kodėl referendumas negalėtų būti laikomas teisėtu mechanizmu VRK narių tvirtinimui. Atsakovas neįrodo, jog referendumu tvirtinami asmenys prieštarautų valdžių padalijimo principui, o yra priešingai – įtvirtinamas didesnis VRK atsakomybės ir skaidrumo principas, kurį Konstitucinis Teismas yra nurodęs kaip būtinybę (pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimas apie VRK narių kvalifikaciją ir nešališkumą). VRK neturi teisės vertinti siūlomų konstitucinių pataisų turinio politikos požiūriu – jos funkcija apsiriboja formaliu atitikimu teisės aktams. VRK nėra nei Konstitucinis Teismas, nei Seimas, todėl neturi teisės spręsti, ar siūlomas konstitucinis modelis „teisiškai proporcingas“, „konstituciškai reikalingas“, „ekonomiškas“ ir pan. Tokia VRK pozicija patvirtina jos šališkumą dėl siūlomų Konstitucijos pataisų, tiesiogiai galinčių įtakoti jų buvimą ar nebuvimą VRK nariais. VRK netaikė Konstitucijai palankaus aiškinimo doktrinos. Kai kyla abejonių dėl interpretacijos, turi būti pasirenkama ta, kuri užtikrina Konstitucijoje įtvirtintų teisių įgyvendinimą – pirmenybės referendumui doktriną (lex favor referendum), t. y. abejonių atveju būtina rinktis sprendimą, kuris leidžia piliečiams realizuoti Konstitucijos 9 straipsnį (pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
⦁ Atsakovas VRK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti.
⦁ Atsakovas atsiliepimą į skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
⦁ Pareiškėjo argumentai, jog VRK veiksmai, priimant ginčijamą Sprendimą, vertinami kaip Tautos suverenios galios dalyvauti valstybės valdyme tiesiogiai per referendumą suvaržymas, yra nepagrįsti. Pagal Konstitucijos 3 straipsnį niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių (1 dalis).
⦁ Pareiškėjų argumentai, jog VRK negali spręsti dėl referendumo, kuriuo siūloma keisti jos sudarymo tvarką, nes jai kyla interesų konfliktas, yra nepagrįsti, grindžiami tik prielaidomis, o ne konkrečiomis teisės aktų normomis, kurios įpareigotų VRK nusišalinti nuo iniciatyvos registracijos. VRK posėdyje iniciatyvinės grupės koordinatorius Z. Vaišvila įteikė rašytinį prašymą VRK, kuriame nurodė apie galimą VRK šališkumą ir prašė (1) registruoti Grupę – tokiu būdu neva bus išvengta VRK šališkumo, arba (2) nusišalinti, jei neregistruoja Grupės arba (3) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kuris nurodytų VRK registruoti Grupę. VRK, susipažinusi su tokiu prašymu, balsavo dėl prašymo VRK nusišalinti ir jį vieningai atmetė (visi 12 posėdyje dalyvavusių VRK narių balsavo „prieš“). Pareiškėjų prašymas VRK nusišalinti nuo Referendumo konstituciniame įstatyme VRK pavestų funkcijų vykdymo, nagrinėjamu atveju – nuo klausimo sprendimo dėl grupės registravimo / neregistravimo privalomam referendumui inicijuoti, yra nepagrįstas, nes tokie nusišalinimo pagrindai nei Rinkimų kodekse, nei Referendumo konstituciniame įstatyme nėra numatyti. Šiuo atveju VRK vykdė savo funkcijas. Pareiškėjas, siekdamas spręsti nusišalinimo klausimą nepagrįstai tapatina klausimą dėl piliečių iniciatyvinės grupės siūlomo sprendimo (teisės akto projekto), kuris dar nėra priimtas ir nėra aišku, ar esamas reguliavimas būtų pakeistas, su VRK narių dabartiniais įgaliojimais.
⦁ Dėl Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimo, VRK vertino, kad Grupės siūlomos šio straipsnio pataisos neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų referendumo sprendimų turiniui. VRK vertino, kad referendumo paskelbimo procedūra – institucinis veiksmas, numatytas Referendumo konstitucinio įstatymo 15 straipsnyje, pagal kurio nuostatas referendumą skelbia Seimas, priimdamas nutarimą dėl referendumo paskelbimo, todėl šio veiksmo negalima deleguoti piliečių grupei. Tai nesuderinama ir su Konstitucijos 5 straipsniu, nustatančiu valdžių padalijimo principą. Piliečiai, turintys rinkimų teisę, turi teisę tik inicijuoti referendumo paskelbimą, t. y. reikalauti skelbti referendumą, surinkdami reikiamą piliečių parašų skaičių. Be to, tai, jog Seimas priima nutarimus dėl referendumų, numatyta ir Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkte („Seimas priima nutarimus dėl referendumų“). Konstitucinis Teismas 2019 m. vasario 15 d. sprendime yra pasisakęs, kad „Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktas inter alia suponuoja Seimo pareigą, paisant Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies ir iš jos bei konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, nutarime paskelbti referendumą nustatyti referendumo datą, t. y. nustatyti vieną referendumo dieną“. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog referendumo paskelbimas nėra teisės aktas, yra nepagrįsti, nes referendumo paskelbimas yra viešojo administravimo sprendimas, kuris turi būti atliekamas tik įgaliotų subjektų. Pagal Referendumo konstitucinio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, Seimui priėmus nutarimą dėl referendumo paskelbimo, nuo šio nutarimo įsigaliojimo dienos prasideda referendumo agitacijos kampanija.
⦁ Dėl Konstitucijos 147 straipsnio pakeitimo, VRK vertino, kad Grupės siūlomas Konstitucijos 147 straipsnio pakeitimas (turinio prasme), akcentuojant referendumo skelbimo teisę („referendumą <…> teisę skelbti turi <..>“), kuri yra numatyta Konstitucijos 9 straipsnyje, o ne subjektus, kurie turi teisę keisti ar pildyti Konstituciją (kaip yra galiojančioje Konstitucijos 147 straipsnio nuostatų redakcijoje, įtvirtintoje Konstitucijos XIV skirsnyje, nustatančiame Konstitucijos keitimą), neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytų reikalavimų. Tai, kad tik referendumu gali būti keičiamos Konstitucijos XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos jau yra numatyta Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalyje, o subjektai, kurie turi teisę skelbti / reikalauti skelbti referendumą numatyti Konstitucijos 9 straipsnyje. Be to, Grupė nėra valdžios subjektas, turintis įgaliojimus priimti teisės aktą dėl referendumo paskelbimo. Konstitucijos 147 straipsnio keitimas dėl subjektų, kurie turi teisę inicijuoti Konstitucijos nuostatų keitimą yra būtinas (loginis / sisteminis), kuomet yra keičiamas Konstitucijos 9 straipsnis, nustatantis subjektus, kurie turi teisę skelbti / reikalauti skelbti referendumą (minėti subjektai turi sutapti), tačiau šiuo atveju toks keitimas turi būti suderinamas su Konstitucijoje numatyto reguliavimo nuoseklumu, sistemiškumu ir nuostatų darna.
⦁ Dėl Konstitucijos 33 straipsnio pakeitimo ir papildymo VRK pažymi, kad pareiškėjo argumentas, jog tik Tauta turi spręsti svarbiausius klausimus, o VRK negali to vertinti, yra nepagrįstas dėl VRK įgaliojimų apimties atlikti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės siūlomo projekto turinio teisėtumo patikrą. Pareiškėjo argumentas, jog VRK sprendimas kuria pavojingą precedentą, jog institucijos galės vetuoti savo pertvarkas, yra deklaratyvus, nes VRK, kaip vienintelė institucija, įgaliota registruoti referendumo grupes, negali atsisakyti vykdyti jai įstatymo numatytų pareigų – įvertinti referendumui siūlomo sprendimo atitiktį Konstitucijai ir Referendumo įstatymo 7 straipsnyje nustatytiems reikalavimams (Referendumo konstitucinio įstatymo 11 str. 3 d.). Be to, pareiškėjas Sprendimo teisėtumo neturėtų painioti su galimais referendumo rezultatais. Šiuo atveju buvo priimtas Sprendimas tik dėl piliečių iniciatyvinės grupės prašymo dėl referendumo paskelbimo atitikimo įstatymo reikalavimams. Grupė turi pareigą užtikrinti, kad tokie prašymai atitiktų Referendumo įstatymo reikalavimus. Tokie prašymai, kurie neatitinka Referendumo įstatymo reikalavimų, negali būti tenkinami. VRK vertino, kad Grupės siūlomas Konstitucijos 33 straipsnio papildymas penktąja dalimi neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui, o Grupės siūlomas Konstitucijos 67 straipsnio, įtvirtinančio Seimo kompetenciją, 13 punkto pakeitimas, yra susijęs su Grupės siūlomu Konstitucijos 33 straipsnio papildymu ketvirtąja dalimi. Nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, jog VRK negali atmesti vienos dalies dėl kitos atmetimo, nesant galutinio sprendimo dėl Konstitucijos 33 straipsnio pataisos teisėtumo, kurį turi teisę vertinti tik pati Tauta referendumų būdu arba Konstitucinis Teismas po pataisos įsigaliojimo, ir kad VRK šiuo atveju neva piktnaudžiauja „pirmumo teisės“ interpretavimu ir faktiškai vykdo konstitucinės iniciatyvos „cenzūrą“ pagal politinius kriterijus. VRK turi pareigą vertinti visų Grupės teikiamų Konstitucijos nuostatų pataisų atitikimą Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnyje nustatytiems reikalavimams referendumui teikiamo sprendimo turiniui.
⦁ Pareiškėjas netinkamai supranta sutarties ratifikavimą, nes šį procesą sutapatina su referendumo skelbimo būtinumu, kuomet atsisakoma tam tikrų suverenių galių, t. y. vertina, jog dabartinė situacija neva leidžia Seimui atsisakyti teikti referendumui klausimą, net jei jis liečia suverenitetą, o siūloma pataisa esą kaip tik eliminuoja tokį spragų mechanizmą, įtvirtindama Seimo pareigą pavesti tautai spręsti, kai pasisakoma dėl suvereniteto.
⦁ Dėl Konstitucijos 84 straipsnio pakeitimo VRK vertino, kad Grupės siūlomas Konstitucijos 84 straipsnio, įtvirtinančio Respublikos Prezidento kompetenciją, 2 punkto papildymas, prieštarauja Grupės teikiamam Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto papildymui, nes tai reikštų, jog viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių, o darant Konstitucijos pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 str. 1 d.). Pareiškėjų argumentai, kad tiek Prezidento, tiek Seimo kompetencijos galėtų būti detalizuojamos įstatymuose ir prioritetas dėl jų veiksmų, teikiant „tarptautines sutartis ratifikuoti“ būtų suteikiamas tam, kas pasiūlo tokį veiksmą atlikti pirmas, yra teisiškai nepagrįstas. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso Seimui, vykdomoji valdžia – Prezidentui ir Vyriausybei, o teisminė valdžia – nepriklausomiems teismams. Funkcijų dubliavimas reikštų, kad viena institucija kišasi į kitos institucijos kompetenciją.
⦁ VRK nustačiusi, kad siūlomas Konstitucijos 33 straipsnio papildymas ketvirtąja dalimi neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, įvertino, kad Konstitucijos 84 straipsnio 10 punkto pataisa taip pat neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų sprendimo turiniui. Pareiškėjo argumentai, jog VRK neturi teisės atmesti konstitucinių pataisų tik todėl, kad jos susijusios su kitomis, kurios, VRK nuomone, yra netinkamos, yra nepagrįsti. Neginčijama, kad Grupė turi teisę siūlyti sistemiškai susietas pataisas, tačiau įvertinus, jog „pagrindinė“ Grupės siūloma Konstitucijos pataisa apie VRK sudarymą referendumo būdu yra negalima, todėl negalima ir su pagrindine nuostata susijusi ir ją įgyvendinant siūloma nuostata dėl Respublikos Prezidento teisės „referendumui siūlyti kandidatus į VRK narius“.
⦁ Įvertinus, jog Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto papildymas yra perteklinis, o Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto papildymas prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto papildymui, nes minėtomis Konstitucijos pataisomis yra priešinamos viena kitai Konstitucijos nuostatos, VRK vertino, kad minėta Konstitucijos 148 straipsnio antrosios dalies pataisa taip pat neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui. Pareiškėjo argumentai, jog tokia VRK išvada esą yra nepagrįsta, grindžiama neva formaliu ir politizuotu vertinimu, yra deklaratyvūs, o teiginiai, jog Konstitucijos 67 ar 84 straipsnio pataisos esą neturi poveikio Konstitucijos 148 straipsnio pataisai, kuri esą „tik užtikrina, kad esant tarptautinei suvereniteto sąlygai Konstitucijos keitimas vyktų tik referendumu“, aiškiai liudija, jog pareiškėjas tarptautinių sutarčių ratifikavimo veiksmą nepagrįstai tapatina su subjektų konstitucine teise į referendumą, kuomet sprendžiami Tautos suvereniteto klausimai.
⦁ Pareiškėjo argumentai, jog visos Konstitucijos pataisos nukreiptos į vieną tikslą – sustiprinti Tautos suverenumą, nėra teisingi. Nežiūrint į tai, kad daugumoje siūlomų Konstitucijos nuostatų pataisų yra kalbama apie referendumą, tačiau šiomis pataisomis ne tik „stiprinamas Tautos suverenumas“, tačiau pvz., yra plečiamos ir Respublikos Prezidento galios, būtent, siūloma Konstitucijos 9 straipsnio pataisa, kuria suteikiama teisė referendumą skelbti Respublikos Prezidentui. Be to, Grupės siūlomu Konstitucijos 33 straipsnio 5 dalies papildymu siekiama nustatyti VRK sprendimų dėl galutinių referendumo ir rinkimų rezultatų apskundimo teismui teisę, t. y. ši pataisa nesietina su referendumu.
⦁ VRK nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl pastabų, jog grupės referendumui teikiamo sprendimo pavadinimas nėra tikslus, referendumui teikiamu sprendimu Konstitucijos straipsnių nuostatos nėra keičiamos nuosekliai, iš eilės, nes esą tokio reikalavimo nėra numatyta jokiame teisės akte, o straipsnių numeracijos eiliškumo nesilaikymas neturi įtakos keičiamų Konstitucijos nuostatų teisėtumui. VRK pažymi, kad spręsdamas, ar piliečių referendumo iniciatyvinės grupės laikosi nustatytų reikalavimų, referendumui siūlomą įstatymo projektą vertina ir reikalavimų, kylančių iš Teisėkūros pagrindų įstatymo, kaip specialaus įstatymo, kuriuo reguliuojama norminių teisės aktų rengimo tvarka, kontekste, kurį detalizuoja Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijos (toliau – ir Rekomendacijos) (nauja redakcija patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2021 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 1R-388). Tai, kad įstatymo projekto pavadinime turi būti vardijami keičiami įstatymo projekto straipsniai, numato Rekomendacijų 20 punkte pateiktas įstatymo projekto pavadinimo pavyzdys, o tai, kad įstatymo straipsniai turi būti numeruojami iš eilės ir viso teisės akto straipsnių numeracija yra ištisinė, numato Rekomendacijų 37.3. papunktis, 104 punktas. Todėl VRK Sprendimas vertintinas, kaip pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus Grupės pateikto referendumui teikiamo sprendimo turinį bei tinkamai pritaikius materialinės teisės normas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
II.
⦁ Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VRK 2025 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. Sp-128, kuriuo nuspręsta neregistruoti Grupės dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 33, 67, 84, 147, 148 straipsnių pakeitimo, pagrįstumo ir teisėtumo.
⦁ Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Grupė, kreipėsi į VRK su 2025 m. gegužės 24 d. prašymu, nurodydama, kad atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas ir Respublikos Prezidentas ignoruoja 2024 metais vykusių rinkimų stebėtojų nustatytus ir įrodymais patvirtintus rinkimų pažeidimus, o Lietuvos Respublikos piliečių teisė į tiesioginį valstybės valdymą, inicijuojant referendumus, kaskart vis apsunkinama, tuo paneigiant Tautos kaip suvereno teises, teikia prašymą įregistruoti grupę privalomajam referendumui dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimo išplečiant Tautos referendumo teises reglamentuojant referendumo inicijavimą ir organizavimą, tikslinant Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos skyrimo tvarką bei pateikė referendumui siūlomo sprendimo tekstą.
⦁ VRK 2025 m. birželio 2 d. gavo piliečių referendumo iniciatyvinės grupės prašymą (reg. Nr. 1-1036(2.6) įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 33, 67, 84, 147, 148 straipsnių pakeitimo.
⦁ Grupė prašė registruoti tokį referendumui siūlomo sprendimo tekstą:
„„Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimų dėl referendumo reglamentavimo“
- straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimas
Pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnį išdėstant jį taip: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka referendumą skelbia Respublikos Prezidentas, ne mažiau kaip 2/5 Seimo narių grupė, o surinkus referendumo inicijavimui 100 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų skaičių, referendumą skelbia referendumo iniciatyvinė grupė. Referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato konstitucinis referendumo įstatymas.“ - straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 147 straipsnio pakeitimai
Pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 147 straipsnio pirmą dalį išdėstant ją taip: „Referendumą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimo ar papildymo teisę skelbti turi Respublikos Prezidentas, ne mažiau kaip 2/5 Seimo narių grupė, o surinkus referendumo inicijavimui 100 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų skaičių, referendumą skelbia referendumo iniciatyvinė grupė.“
Papildyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 147 straipsnį trečia dalimi išdėstant ją taip: „Seimas neturi teisės keisti ar panaikinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, priimtų referendume.“ - straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio pakeitimas
Papildyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnį ketvirta ir penkta dalimis išdėstant jas taip: „Piliečiai referendume tvirtina Vyriausiosios rinkimų komisijos narius ir pirmininką. Referendumo ir rinkimų stebėtojai, rinkimuose dalyvaujantys kandidatai įstatymo nustatyta tvarka turi teisę teismui skųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus dėl galutinių referendumo ir rinkimų rezultatų.“ - straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio dėl Seimo kompetencijos pakeitimas
Pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio pirmos dalies tryliktą ir šešioliktą punktus išdėstant juos taip: „13) referendumui siūlo kandidatus į Vyriausiosios rinkimų komisijos narius;“. „16) ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus, teikia referendumui ratifikuoti ir denonsuoti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis dėl Lietuvos Respublikos suvereniteto;“. - straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio dėl Respublikos Prezidento kompetencijos pakeitimas
Pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio pirmos dalies antrą ir dešimtą punktus išdėstant juos taip: „2) pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas ratifikuoti ar denonsuoti Seimui, o tarptautinių sutarčių dėl Lietuvos Respublikos suvereniteto ratifikavimo ar denonsavimo teikia referendumui;“. „10) nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus, referendumui siūlo kandidatus į Vyriausiosios rinkimų komisijos narius;“. Papildyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio pirmąją dalį dvidešimt penktu išdėstant jį taip: „25) skelbia referendumus.“ - straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 148 straipsnio dėl Respublikos Prezidento kompetencijos pakeitimas
Pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 148 straipsnio antrą dalį išdėstant ją taip:
„Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos, taip pat Konstitucijos nuostatos, dėl kurių keitimo ar papildymo būtinas tarptautinės sutarties ratifikavimas referendume.““
⦁ VRK 2025 m. birželio 18 d. gautas grupės koordinatoriaus Zigmo Vaišvilos raštas (reg. Nr. 1-1123(2.10), kuriame nurodoma, kad susipažinęs su www.vrk.lt paskelbtu 2025 m. birželio 19 d. VRK sprendimo projektu, prašo patikslinti referendumui siūlomo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimų dėl referendumo reglamentavimo projekto 1 straipsnio redakciją – keičiamo 9 straipsnio antrojoje dalyje įrašyti praleistą žodį „parašų“ prieš žodį „skaičių“. Taip pat 2025 m. birželio 18 d. VRK pateiktas Grupės atsiliepimas dėl 2025 m. birželio 19 d. VRK sprendimo projekto.
⦁ VRK 2025 m. birželio 19 d. priėmė Sprendimą, kuriuo, vadovaujantis Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsniu, 11 straipsnio 3 ir 4 dalimis ir atsižvelgiant į šiame sprendime pateikiamus argumentus, nuspręsta „Neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 33, 67, 84, 147, 148 straipsnių pakeitimo“.
⦁ Pareiškėjas nesutikdamas su VRK Sprendimu pateikė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Sprendimą.
⦁ Pareiškėjas skunde teigia, kad VRK yra šališka ir privalėjo nusišalinti nuo sprendimo priėmimo dėl šios referendumo iniciatyvos.
⦁ Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl VRK šališkumo, t. y. kad VRK negali spręsti dėl referendumo, kuriuo siūloma keisti jos sudarymo tvarką, nes jai kyla interesų konfliktas, pažymi, kad šie argumentai nėra pagrįsti, grindžiami tik prielaidomis, nenurodant teisės aktų nuostatų, kuriomis vadovaujantis būtų pareiga VRK nusišalinti nuo Grupės teikiamų pasiūlymų svarstymo.
⦁ VRK dėl nusišalinimo pareiškėjui išdėstė savo poziciją pagrindžiančius motyvus 2025 m. birželio 19 d. posėdžio protokole Nr. P-24, išnagrinėjusi VRK posėdyje iniciatyvinės grupės koordinatoriaus įteiktą rašytinį prašymą VRK, kuriame nurodyta apie galimą VRK šališkumą ir prašoma (1) registruoti šią Grupę, tokiu būdu išvengiant VRK šališkumo, nes kitokio sprendimo šioje situacijoje VRK priimti neturi teisės, arba (2) nusišalinti, jei VRK nepriima sprendimo dėl Grupės registravimo arba (3) kreiptis į LVAT, dėl tiesioginio Konstitucijos taikymo šiai piliečių referendumo iniciatyvos grupei registruoti, prašant teismo priimti sprendimą, kuriuo VRK būtų nurodyta ar išaiškinta dėl šios piliečių referendumo iniciatyvos registravimo.
⦁ VRK balsavo dėl prašymo VRK nusišalinti ir jį vieningai atmetė (visi 12 posėdyje dalyvavusių VRK narių balsavo „prieš“). VRK nurodė, kad „VRK pagal įstatymą yra pavesta kompetencija priimti sprendimus dėl referendumo iniciatyvinės grupės reikalavimo paskelbti referendumą; VKR šiuo atveju savo statuso klausimų nesprendžia. Reikia daryti skirtį, kadangi VRK sprendžia referendumo iniciatyvinės grupės reikalavimą dėl referendumo paskelbimo. Nėra kitos institucijos, kuri galėtų tokį reikalavimą spręsti. Prašymas perduoti šį klausimą spręsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui yra teisiškai nepagrįstas. Teismas sprendžia tik ginčus, kilusius dėl viešojo administravimo. Šiuo atveju teismas negali pakeisti institucijos ir vykdyti viešojo administravimo institucijos funkcijų“ (Roko Stabingio pasisakymas); „Rinkimų kodekso 30 straipsnio 1 dalyje aiškiai pasakyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija yra nuolatinė aukščiausioji rinkimų ir referendumų rengimo ir vykdymo valstybės institucija. Kitos institucijos, kuri galėtų spręsti klausimą dėl referendumo, rinkimų organizavimo, rengimo, dėl iniciatyvinės grupės registravimo, priimtų pasiūlymų registravimo, nėra“ (VRK narės Olgos Kilkinovos pasisakymas); „Komisija negali nusišalinti nuo savo pareigos vykdymo, jeigu yra pavesta spręsti dėl tokių klausimų, kurių turinys gali liesti Konstitucijos klausimus; šiuo atveju išlygų Komisijai priskiriant šią kompetenciją nebuvo padaryta. Tai yra Komisijos pareiga“ (VRK nario Maksimo Reznikovo pasisakymas) ir kt.“
⦁ Teisėjų kolegija pažymi, kad VRK nusišalinimas nuo Referendumo konstituciniame įstatyme VRK pavestų funkcijų vykdymo, nagrinėjamu atveju – nuo klausimo sprendimo dėl grupės registravimo / neregistravimo privalomam referendumui inicijuoti, būtų nepagrįstas, nes tokie nusišalinimo pagrindai nei Rinkimų kodekse, nei Referendumo įstatyme nėra numatyti. Šiuo atveju, VRK vykdė savo funkcijas ir vertino, ar referendumui teikiamas sprendimas atitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnyje numatytiems reikalavimams tokio sprendimo turiniui ir formai. Atkreiptinas dėmesys, jog VRK nusišalinus, jokia kita valstybės institucija neturėtų kompetencijos spręsti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės registravimo klausimų.
⦁ Teismo vertinimu pareiškėjas nepagrįstai tapatina klausimą dėl piliečių iniciatyvinės grupės siūlomo teisės akto projekto su VRK narių dabartiniais įgaliojimais. VRK sudarymo tvarką ir terminus nustato Rinkimų kodekso 34 straipsnio 1 dalis, VRK įgaliojimai yra riboti laike. Dabartinė VRK buvo sudaryta Lietuvos Respublikos Seimo 2025m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. XV-192, jos įgaliojimų trukmė siejama su Seimo eiliniais ar pirmalaikiais rinkimais (Rinkimų kodekso 34 straipsnio 1 dalies 1 punktas) arba VRK įgaliojimų nutraukimu (Rinkimų kodekso 34 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
⦁ Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad VRK Sprendimas priimtas viršijus VRK įgaliojimus, įtvirtintus Referendumo konstituciniame įstatyme, kadangi VRK neturi teisės vertinti siūlomų konstitucinių pataisų turinio politikos požiūriu. VRK nėra nei Konstitucinis Teismas, nei Seimas, todėl neturi teisės spręsti, ar siūlomas konstitucinis modelis „teisiškai proporcingas“, „konstituciškai reikalingas“, „ekonomiškas“ ir pan.
⦁ Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl VRK įgaliojimų jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. spalio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. R-17-261/2021. Minėtame sprendime LVAT konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad vienas iš VRK uždavinių – organizuoti ir vykdyti referendumus. Vyriausioji rinkimų komisija, vykdydama referendumus, registruoja piliečių iniciatyvinę grupę referendumui surengti, išduoda piliečių parašų rinkimo lapus (Įstatymo 3 str. 6 d. 1 p.). Komisija savo veikloje vadovaujasi, be kita ko, Konstitucija, šiuo, Referendumo ir kitais įstatymais bei teisės aktais (Įstatymo 4 str. 1 d.). Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime nurodė, kad visi teisės subjektai, inter alia (be kita ko) rinkimų (referendumų) organizavimo institucijos, referendumų iniciatyvinės ir kitos piliečių grupės, yra saistomi Konstitucijos, turi jos laikytis ir nepažeisti. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta ir tai, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintas Komisijos įgaliojimas registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę aiškintinas kaip reiškiantis, kad Vyriausioji rinkimų komisija privalo vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų referendumui siūlomiems įstatymų projektams, inter alia (be kita ko) ar Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektą, paiso reikalavimų Konstitucijos pataisomis nepažeisti jos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kurios referendumui siūlomas projektas šių reikalavimų neatitinka. Kitaip aiškinant aptartąjį Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme nustatytą šios komisijos įgaliojimą būtų paneigta to paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta Vyriausiosios rinkimų komisijos pareiga savo veikloje vadovautis Konstitucija ir įstatymais bei kitais teisės aktais. VRK, spręsdama, ar piliečių referendumo iniciatyvinės grupės laikosi nustatytų reikalavimų, referendumui siūlomą įstatymo projektą vertina ir reikalavimų, kylančių iš Teisėkūros pagrindų įstatymo, kaip specialaus įstatymo, kuriuo reguliuojama norminių teisės aktų rengimo tvarka, kontekste. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo, nustatančio teisėkūros principus, teisėkūros stadijas bei reglamentuojančio valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų teisėkūroje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas, 1 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad referendumui siūlomas įstatymo ar kito teisės akto projektas turi atitikti įstatyme nustatytus reikalavimus, be kita ko, keliamus teisės akto projekto turiniui. Prie pastarųjų visų pirma priskirtini teisėkūros principai, išreiškiantys imperatyvius reikalavimus, keliamus teisėkūroje dalyvaujantiems subjektams, siekiant sukurti vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės sistemą. Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatyti reikalavimai, taikomi siūlomo referendumu priimti įstatymo ar kito teisės akto, taigi ir Konstitucijos pakeitimo įstatymo, projekto formai, struktūrai, turiniui ir kalbai; rengiant teisės aktų projektus turi būti vadovaujamasi teisėkūros principais, inter alia (be kita ko) iš jų kylančiais reikalavimais teisės aktų, taigi ir siūlomų referendumui, projektų turiniui; pagal sistemiškumo principą teisės normos privalo derėti tarpusavyje: siūlomas priimti teisinis reguliavimas turi būti darnus, siūlomo priimti teisės akto projekto nuostatos turi derėti ir su kitų, aukštesnės ir tos pačios teisinės galios, teisės aktų nuostatomis. Paminėti argumentai pagrindžia išvadą, kad Vyriausioji rinkimų komisija, vykdydama įgaliojimus registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, atlieka ne tik procedūrinio, bet ir materialinio teisinio pobūdžio kontrolės funkcijas ir pripažinusi siūlomų įstatymo nuostatų neatitikimą Konstitucijai bei įstatymams turi teisę ir pareigą atsisakyti registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę.
⦁ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. birželio 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. R-3-81-815/2025 nurodė, kad Vyriausioji rinkimų komisija, vykdydama įgaliojimus registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, atlieka ne tik procedūrinio, bet ir materialinio teisinio pobūdžio kontrolės funkcijas ir pripažinusi siūlomų įstatymo nuostatų neatitikimą Konstitucijai bei įstatymams turi teisę ir pareigą atsisakyti registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę. Taigi, šiuo aspektu VRK veikė pagal Konstitucijos ir Referendumo konstitucinio įstatymo nuostatas.
⦁ Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyti reikalavimai, taikomi referendumui teikiamo sprendimo turiniui ir formai: 1) referendumui teikiamas sprendimas turi atitikti iš Konstitucijos kylančius reikalavimus. Grupė turi referendumui teikiamą sprendimą suderinti su Konstitucijos nuostatomis; 2) referendumui teikiamas sprendimas turi būti pateikiamas aiškiai, neklaidinti, neapimti kelių tarpusavyje pagal turinį ir pobūdį nesusijusių klausimų, kelių tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų; 3) referendumui teikiamas Konstitucijos pataisos, kito įstatymo projektas turi atitikti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytus reikalavimus. Pagal Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 2 dalį referendumui teikiamame sprendime turi būti: 1) nurodyta referendumo rūšis; 2) pateiktas referendumui siūlomo Konstitucijos pataisos, kito įstatymo projekto tekstas arba spręsti referendumu siūlomo kito svarbiausio Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimo tekstas. Pagal Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, referendumui teikiamas sprendimas apima referendumui teikiamus Konstitucijos pataisų, kitų įstatymų projektus ir spręsti siūlomus kitus svarbiausius Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimus.
⦁ Referendumo konstitucinio įstatymo 11 straipsnio 3 dalis nurodo, kad Vyriausioji rinkimų komisija priima sprendimą dėl referendumui siūlomo sprendimo atitikties Konstitucijai ir šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Įvertinusi atitiktį šiems reikalavimams, Vyriausioji rinkimų komisija sprendžia dėl grupės registravimo ir piliečių parašų rinkimo lapų išdavimo. Minėto straipsnio 4 dalis nurodo, kad Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodyto prašymo gavimo dienos savo posėdyje priima sprendimą dėl grupės registravimo.
⦁ Vertinant pareiškėjo argumentus, kad VRK neturi teisės vertinti siūlomų konstitucinių pataisų turinio politikos požiūriu, nėra nei Konstitucinis Teismas, nei Seimas, todėl neturi teisės spręsti, ar siūlomas konstitucinis modelis „teisiškai proporcingas“, „konstituciškai reikalingas“, „ekonomiškas“ ir pan.“, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, jos 102 straipsnio 1 dalį, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Kartu paminėtina, kad Konstitucinis Teismas atlieka teisės aktų posteriori (lot. paskesnę) konstitucinę kontrolę, jis negali tikrinti ir netikrina teisės aktų projektų atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Seimo funkcijos įtvirtintos Konstitucijos 67 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, jog įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso Seimui ir tik jis gali leisti įstatymus bei juose nustatyti taisykles. Tuo tarpu VRK atlieka būtent aktų projektų kontrolę, kurią atlikti ją įgalina Konstitucijos ir Referendumo konstitucinio įstatymo nuostatos (žr. LVAT 2025 m. birželio 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. R-3-81-815/2025). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, pareiškėjo argumentai, jog Sprendimu VRK neturi teisės vertinti siūlomų konstitucinių pataisų turinio, atmestini, kaip nepagrįsti.
⦁ Pareiškėjo argumentai, jog VRK priimant Sprendimą, rėmėsi netiksliai interpretuotais Konstitucinio Teismo nutarimais bei ignoravo tautos suverenumo principą, yra nepagrįsti. Pagal Konstitucijos 3 straipsnį niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių (1 dalis). Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 3 straipsnio nuostatų paskirtis – apsaugoti šiame straipsnyje nurodytas konstitucines vertybes (Tautos suverenitetą, Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką), todėl šiomis nuostatomis negali būti remiamasi siekiant jas paneigti; Konstitucijos 3 straipsnio nuostatų negalima aiškinti inter alia taip, esą jos suponuoja Tautos teisę nepaisyti savo pačios priimtos Konstitucijos arba piliečio, kokios nors piliečių grupės teisę tapatintis su Tauta ir veikti jos vardu, siekiant pažeisti minėtas konstitucines vertybes. Pagal Konstituciją referendumas yra tiesioginio Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo forma; Tauta aukščiausią suverenią galią taip pat vykdo netiesiogiai – per demokratiškai išrinktus savo atstovus; jokie subjektai negali būti tapatinami su Tauta, kuriai priklauso suverenitetas (Konstitucijos 2 straipsnis) ir kuri aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (Konstitucijos 4 straipsnis). Konstitucinis Teismas 1994 m. gruodžio 1 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, jog referendumo iniciatyvinės grupės negali būti nei tapatinamos su Tauta, nei kalbėti jos vardu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog VRK, nepasisavino visai Tautai priklausančių galių, neviršijo įgaliojimų, įtvirtintų Referendumo konstituciniame įstatyme, bei veikė savo kompetencijos ribose.
⦁ VRK vertino, kad Grupės referendumui kaip vieningas teikiamas įstatymo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 33, 67, 84, 147, 148 straipsnių pakeitimo projektas apima tarpusavyje pagal turinį ir pobūdį nesusijusias Konstitucijos pataisas, apimančias skirtingas valstybės valdžios sritis (piliečių teises, valdžių kompetencijas, rinkimų administravimą, tarptautinę teisę), o tai reiškia, kad rinkėjas negalės pasisakyti dėl Grupės siūlomo bendro Konstitucijos 9, 33, 67, 84, 147, 148 straipsnių nuostatų pakeitimo esmės, jeigu kai kurios siūlomos nuostatos jiems būtų priimtinos, o kai kurios nepriimtinos, todėl sprendė, kad referendumui teikiamas visas sprendimas kaip vieningas / jungtinis neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų, numatančių, kad referendumui teikiamas sprendimas turi neapimti kelių tarpusavyje pagal turinį ir pobūdį nesusijusių Konstitucijos pataisų.
⦁ Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Grupės iniciatyva teikiamas referendumui sprendimo tekstas, nukreiptas į vieną tikslą – sustiprinti tautos suverenumą ir kontrolę bei grindžiamas sistemine pertvarka, o ne atsitiktiniais nesusijusiais klausimais, todėl siūlomas sprendimas atitinka vieningo klausimo kriterijų.
⦁ Teisėjų kolegija pažymi, kad VRK Sprendime pagrįstai rėmėsi Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies punktu ir atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimą, kuriame nurodyta, kad ,,pagal Konstituciją kaip vienas klausimas balsavimui referendume negali būti teikiami keli tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusiję klausimai, tarpusavyje nesusijusios Konstitucijos pataisos ar įstatymų nuostatos. Kitaip būtų paneigta galimybė nustatyti tikrąją Tautos valią dėl kiekvieno referendumui teikiamo svarbiausio Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimo atskirai. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai referendumo tam tikrais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais paskelbimas inicijuojamas remiantis Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, jų pritarimas referendumo paskelbimui taip pat turi būti išreiškiamas dėl kiekvieno referendumui teiktino klausimo atskirai, t. y. vieną kartą pasirašant negali būti reiškiama parama iniciatyvai skelbti referendumą dėl kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų. Kitaip nebūtų užtikrinta galimybė piliečiams apsispręsti dėl paramos kiekvienai referendumo paskelbimo iniciatyvai atskirai ir nebūtų įmanoma nustatyti, ar kiekvieną iš minėtų tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų spręsti referendumu iš tiesų reikalauja Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalyje nurodytas subjektas – ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę“.
⦁ Įvertinus Grupės teikiamo sprendimo projekto turinį, matyti, kad daugumoje siūlomų Konstitucijos nuostatų pataisų yra kalbama apie referendumą, tačiau šiomis pataisomis taip pat yra plečiamos ir Respublikos Prezidento galios, būtent, siūloma Konstitucijos 9 straipsnio pataisa, kuria suteikiama teisė referendumą skelbti Respublikos Prezidentui, keičiama Seimo kompetencija – siūlomo įstatymo projekto 4 straipsnis. Be to, Grupės siūlomu Konstitucijos 33 straipsnio 4, 5 dalių papildymu siekiama nustatyti VRK Sprendimų dėl galutinių referendumo ir rinkimų rezultatų apskundimo teismui teisę bei pakeisti VRK sudarymo tvarką, t. y. šios pataisos taip pat nesietinos su referendumu.
⦁ Teisėjų kolegija sprendžia, jog siūlomas referendumui teikiamo sprendimo projektas apima pagal turinį ir pobūdį tarpusavyje nesusijusias Konstitucijos pataisas. Todėl, VRK pagrįstai Sprendime įvertino, kad rinkėjas negalės atskirai pasisakyti už vieną pataisą ir prieš kitą pataisą, t. y. negalės pasisakyti dėl Grupės siūlomo bendro Konstitucijos 9, 33, 67, 84, 147, 148 straipsnių nuostatų pakeitimo esmės, jeigu kai kurios siūlomos nuostatos jiems būtų priimtinos, o kai kurios nepriimtinos. Atsižvelgiant į tai kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Grupės referendumui teikiamas visas sprendimas neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui.
⦁ Pareiškėjas skunde teigia, kad VRK argumentas, jog „straipsniai keičiami ne iš eilės“ yra teisiškai nepagrįstas, nes pastaruosius buvo siūloma keisti pagal logiką ir nė viename įstatyme ar Konstitucinio Teismo sprendime nėra reikalavimo, kad pataisų eilės tvarka Konstitucijoje turėtų įtakos jų teisėtumui. Pareiškėjas nesutinka ir su VRK sprendimo teiginiais, esą teikiamo Konstitucijos pataisų projekto pavadinimas neatspindi viso turinio, yra nepagrįstas, nes Referendumo pavadinimas („dėl referendumo reglamentavimo“) apima ne formalią nuostatų apimtį, o jų turinio esmę.
⦁ Teisėjų kolegija pažymi, kad Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktas numatyto imperatyvų reikalavimą referendumui teikiamo sprendimo turiniui atitikti Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytus reikalavimus. Šis įpareigojimas yra įtvirtintas kaip atskiras ir jis nesietinas su siūlomų Konstitucijos pataisų teisėtumu. Teisėkūros pagrindų įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Kai įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojamos piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos ir piliečių Konstitucijos keitimo iniciatyvos teisės, taip pat referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė, Lietuvos Respublikos Seimui teikiamas ar referendumui siūlomas teisės akto projektas turi atitikti šiame įstatyme nustatytus formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus“. VRK, spręsdama, ar piliečių referendumo iniciatyvinės grupės laikosi nustatytų reikalavimų, turi pareigą referendumui siūlomą įstatymo projektą vertinti pagal reikalavimus, kylančius iš Teisėkūros pagrindų įstatymo, kaip specialaus įstatymo, kuriuo reguliuojama norminių teisės aktų rengimo tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo argumentus dėl Grupės referendumui teikiamo sprendimo pavadinimo „Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimų dėl referendumo reglamentavimo“ ir teikiamų Konstitucijos straipsnių nuostatų nuoseklumo, sutinka su VRK vertinimu, jog pavadinimas nėra aiškus ir tikslus, jis neatitinka teisės akto paskirties ir turinio, nes šiuo sprendimu yra keičiamas ne tik referendumo reglamentavimas, o referendumui teikiamu sprendimu Konstitucijos straipsnių nuostatos nėra keičiamos nuosekliai, iš eilės. Todėl, Sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad teikiamas referendumo sprendimo projektas neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytų reikalavimų, keliamų aiškumo principui (3 str. 2 d. 6 p.) bei teisės akto struktūrai ir turiniui (9 str. 1 d.).
⦁ Sprendime įvertinus Grupės referendumui teikiamo sprendimo teksto turinį, kuriuo iniciatyvinė grupė siekia pakeisti Konstitucijos 9, 33, 67, 84, 147, 148 straipsnius, nustatyta, kad: 1) siūloma Konstitucijos 9 straipsnio pataisa neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų; 2) siūloma Konstitucijos 147 straipsnio pataisa neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų; 3) siūloma Konstitucijos 33 straipsnio pataisa neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 3 dalyje nustatytų reikalavimų; 4) siūlomos Konstitucijos 67 straipsnio 13 ir 16 punktų pataisos neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui; 5) siūlomos Konstitucijos 84 straipsnio 2 ir 10 punktų pataisos neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui; 6) įvertinus, jog Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto papildymas yra perteklinis, o Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto papildymas prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto papildymui, nes minėtomis Konstitucijos pataisomis yra priešinamos viena kitai Konstitucijos nuostatos, vertintina, kad minėta Konstitucijos 148 straipsnio antrosios dalies pataisa taip pat neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui.
⦁ Vertindama Sprendimo dalį, kurioje buvo vertinamas Konstitucijos 9 straipsnio keitimas, teisėjų kolegija, sutinka su VRK teiginiu, kad pareiškėjo dėstoma nuostata prieštarauja konstituciniam valdžių padalijimo principui, įtvirtintam Konstitucijos 5 straipsnyje, pagal kurį ,,Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir Teismai“. Referendumo iniciatyvinė grupė nėra valdžios subjektas, todėl jis neturi konstitucinių įgaliojimų leisti ar skelbti teisės aktų, taip pat vykdyti viešojo administravimo funkcijų.
⦁ Dėl Sprendime nurodytų argumentų, kuriais atmetamas Konstitucijos 147 straipsnio pirmosios dalies Grupės siūlomas pakeitimas, teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog tik referendumu gali būti keičiamos Konstitucijos XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos jau yra numatyta Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalyje, o subjektai, kurie turi teisę skelbti / reikalauti skelbti referendumą numatyti Konstitucijos 9 straipsnyje. Pareiškėjo siūlomas Konstitucijos 147 straipsnio pakeitimas yra susijęs su Konstitucijos keitimu, o Grupės pateikti siūlymai yra susiję su Konstitucijos pakeitimu dėl referendumo reglamentavimo. Todėl Sprendime yra pagrįstai įvertinta, kad Grupė Konstitucijos 147 pirmosios dalies pakeitimu siekia reglamentuoti ne Konstitucijos keitimo nuostatas, t. y. ne nustatyti subjektus, kurie turi teisę keisti ar pildyti Konstituciją, o tik atkartoja analogišką referendumo skelbimo teisę, kurią Grupė siūlo numatyti Konstitucijos 9 straipsnyje, esančiame I skirsnyje „Lietuvos valstybė“. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, VRK pagrįstai yra įvertino, kad minėtas pakeitimas (turinio prasme) neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytų reikalavimų: būtent aiškumo principo, pagal kurį teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas (3 str. 2 d. 6 p.), bei teisės akto struktūrai ir turiniui keliamų reikalavimų (9 str. 1 d.). Darant Konstitucijos pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 str. pirmoji dalis) ir Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna, pataisomis negalima vienos kitai priešinti Konstitucijos nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas).
⦁ Grupė, Konstitucijos 33 straipsnio papildymu ketvirtąja dalimi, siekia referendumu nustatyti VRK sudarymo tvarką, taip pat referendumu tvirtinti VRK pirmininką ir narius. Teisėjų kolegija sutinka su VRK Sprendime pateiktu vertinimu, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sudarymo tvarka, Vyriausiosios rinkimų komisijos skaidrumas ir nepriklausomumas yra svarbūs, tačiau Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko ir narių tvirtinimas referendumu konstitucine prasme nėra svarbiausias Tautos ir Valstybės klausimas, todėl tokio sprendimo priėmimas tik referendumu yra neproporcingas ir teisiškai nepagrįstas. Nėra pagrindo nesutikti, jog siūlymas VRK narius skirti referendumu – prieštarauja Konstitucijai dar ir todėl, kad pačioje Konstitucijoje aiškiai nurodytos renkamosios valdžios institucijos (Prezidentas, Seimas, savivaldybių tarybos), kurios yra atstovaujamosios valdžios institucijos. Sprendime taip pat pagrįstai atsižvelgta ir į tai, kad VRK narių skyrimas referendumu, kurio organizavimas reikalauja ne tik finansinių, bet ir žmogiškųjų išteklių, prieštarauja ir ekonomiškumo principui. Pareiškėjo skundo argumentai, jog tik Tauta turi spręsti svarbiausius klausimus, o VRK negali to vertinti, bei, kad VRK sprendimas kuria pavojingą precedentą, jog institucijos galės vetuoti savo pertvarkas, yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, atsižvelgiant į VRK įgaliojimų apimtį atlikti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės siūlomo projekto turinio teisėtumo patikrą, o ir į tai, kad VRK, kaip vienintelė institucija, įgaliota registruoti referendumo grupes, negali atsisakyti vykdyti jai įstatymo numatytų pareigų – įvertinti referendumui siūlomo sprendimo atitiktį Konstitucijai ir Referendumo įstatymo 7 straipsnyje nustatytiems reikalavimams (Referendumo įstatymo 11 str. 3 d.).
⦁ VRK įvertino, kad Grupės siūlomas Konstitucijos 33 straipsnio papildymas penktąja dalimi „Referendumo ir rinkimų stebėtojai, rinkimuose dalyvaujantys kandidatai įstatymo nustatyta tvarka turi teisę teismui skųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus dėl galutinių referendumo ir rinkimų rezultatų“ neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui, nes VRK sprendimų apskundimo tvarkos nustatymas įstatymuose (Rinkimų kodekse ir Referendumo konstituciniame įstatyme) yra pakankamas, jis atitinka Konstitucijos 30 straipsnį. Grupės siūlomas reglamentavimas prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio pirmajai daliai, nustatančiai, kad „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą“. Iš minėtos konstitucinės nuostatos kyla pozityvi pareiga valstybei įtvirtinti efektyvią teisinę gynybą, tačiau nėra būtina, kad kiekvienos institucijos, tarp jų ir VRK, sprendimų apskundimo procedūros būtų nustatytos pačioje Konstitucijoje, Konstitucija yra pamatinis teisės aktas, kuris įtvirtina pagrindinius valstybės veikimo principus, nustato institucijų kompetencijos ribas, įtvirtina pagrindines žmogaus teises ir laisves, tačiau detaliai nereglamentuoja jų įgyvendinimo tvarkos. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sutinka su VRK vertinimu, kad pareiškėjų argumentai, jog VRK sprendimų apskundimo tvarka neužtikrina realios teisinės gynybos, yra nepagrįsti. Rinkimų kodekso 188 straipsnio 3 dalyje numatyti subjektai, turintys teisę ginčyti VRK sprendimus dėl galutinių rinkimų rezultatų patvirtinimo (rinkimų stebėtojas, atstovas rinkimams, kandidatas, politinė organizacija, iškėlusi kandidatą ar kandidatų sąrašą rinkimuose), taip pat Referendumo konstitucinio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje numatyti subjektai, turintys teisę skųsti referendumo rezultatus (grupė, politinės partijos ir jų atstovai).
⦁ Sprendimo dalyje dėl siūlomo Konstitucijos 67 straipsnio, įtvirtinančio Seimo kompetenciją, 13 punkto pakeitimas yra susijęs su Grupės siūlomu Konstitucijos 33 straipsnio papildymu ketvirtąja dalimi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, sutinka su VRK išvada, kad įvertinus, jog siūlomas Konstitucijos 33 straipsnio papildymas ketvirtąja dalimi neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, vertintina, kad minėta Konstitucijos 67 straipsnio 13 punkto pataisa taip pat neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų sprendimo turiniui. Atmestini, kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, jog VRK negali atmesti vienos dalies dėl kitos atmetimo nesant galutinio sprendimo dėl Konstitucijos 33 straipsnio pataisos teisėtumo, kurį turi teisę vertinti tik pati Tauta referendumų būdu arba Konstitucinis Teismas po pataisos įsigaliojimo, ir kad VRK šiuo atveju neva piktnaudžiauja „pirmumo teisės“ interpretavimu ir faktiškai vykdo konstitucinės iniciatyvos „cenzūrą“ pagal politinius kriterijus, kadangi VRK turi pareigą vertinti visų Grupės teikiamų Konstitucijos nuostatų pataisų atitikimą Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnyje nustatytiems reikalavimams referendumui teikiamo sprendimo turiniui.
⦁ Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendime taip pat pagrįstai ir motyvuotai yra nurodyta, kad Grupės siūlomas Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto papildymas neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui, nes Seimas tarptautines sutartis ratifikuoja ar denonsuoja vadovaudamasis Konstitucijos 138 straipsniu ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 7 straipsniu, 8 straipsnio 1 dalimi teisiniu aktu (įstatymu), kuris įgyvendina referendumo rezultatą teisiškai įpareigojančia forma, todėl ratifikavimas Seime yra būtinas. Tam, kad tarptautinė sutartis įsigaliotų ir taptų privaloma Lietuvos Respublikai, ją turi ratifikuoti Seimas, vadovaudamasis Konstitucijos 138 straipsniu. Pareiškėjas vertina, jog dabartinė situacija leidžia Seimui atsisakyti teikti referendumui klausimą, net jei jis liečia suverenitetą, o siūloma pataisa, kaip tik eliminuoja tokį spragų mechanizmą, įtvirtindama Seimo pareigą pavesti tautai spręsti, kai pasisakoma dėl suvereniteto. Kaip ir nurodyta ginčijamame VRK Sprendime, Lietuvos Respublikos suverenių galių (pvz., tam tikrose srityse) perdavimas tarptautinėms organizacijoms pagal Konstitucijos 2 ir 9 straipsnius yra galimas tik per privalomąjį referendumą, o po referendumo atlikta ratifikacija reiškia oficialų patvirtinimą ar priėmimą to, kas buvo nuspręsta referendume ir yra būtina, kad sprendimas, priimtas referendume, taptų įstatymu ar turėtų teisinę galią, nes referendumu sprendžiami tik svarbiausi Valstybės ir tautos gyvenimo klausimai (Konstitucijos 9 str. pirma dalis).
⦁ Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo dalį, kurioje įvertintas Grupės siūlymas dėl Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto papildymo, jog Respublikos Prezidentas teikia referendumui tarptautines sutartis dėl Lietuvos Respublikos suvereniteto ratifikavimo ar denonsavimo, nustatė, kad VRK tinkamai įvertino, jog jis prieštarauja Grupės teikiamam Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto papildymui nuostata, jog Seimas teikia referendumui ratifikuoti ir denonsuoti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis dėl Lietuvos Respublikos suvereniteto. Šiuo klausimu, pareiškėjo argumentai, kad tiek Prezidento, tiek Seimo kompetencijos galėtų būti detalizuojamos įstatymuose ir prioritetas dėl jų veiksmų, teikiant „tarptautines sutartis ratifikuoti“ būtų suteikiamas tam, kas pasiūlo tokį veiksmą atlikti pirmas, yra teisiškai nepagrįstas, kadangi Konstitucijoje numatytų Seimo ir Prezidento funkcijų sudubliavimas iš esmės nėra galimas, nes tai pažeistų valdžių padalijimo principą, įtvirtintą Konstitucijos 5 straipsnyje.
⦁ Sprendime, vertinant Grupės siūlymą papildyti Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktą nuostata, jog Respublikos Prezidentas „referendumui siūlo kandidatus į Vyriausiosios rinkimų komisijos narius“ yra tinkamai nustatyta, kad jis susijęs su Grupės siūlomu Konstitucijos 33 straipsnio papildymu ketvirtąja dalimi, nustatant, kad „Piliečiai referendume tvirtina Vyriausiosios rinkimų komisijos narius ir pirmininką“. Teisėjų kolegijos vertinimu, VRK įvertinusi, kad siūlomas Konstitucijos 33 straipsnio papildymas ketvirtąja dalimi neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, turėjo pagrįstą pagrindą įvertinti, jog minėta Konstitucijos 84 straipsnio 10 punkto pataisa taip pat neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų sprendimo turiniui. Todėl atmestini, kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad VRK neturi teisės atmesti konstitucinių pataisų tik todėl, kad jos susijusios su kitomis, kurios, VRK nuomone, yra netinkamos.
⦁ Sprendime įvertinta, kad Grupės siūlymas papildyti Konstitucijos 148 straipsnio antrąją dalį yra susijęs su Grupės siūlomu Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto papildymu ir Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto papildymu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Sprendime VRK tinkamai įvertinus, jog Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto papildymas yra perteklinis, o Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto papildymas prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto papildymui, nes minėtomis Konstitucijos pataisomis yra priešinamos viena kitai Konstitucijos nuostatos, pagrįstai sprendė, kad minėta Konstitucijos 148 straipsnio antrosios dalies pataisa taip pat neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui.
⦁ Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas nustatyta, neturi pagrindo nesutikti su Sprendimo išvada, kad Grupė referendumui pateikė sprendimo tekstą, kuris prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio pirmojoje dalyje, 5 straipsnyje, 6 straipsnio pirmojoje dalyje, Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, 3 dalyje nustatytiems reikalavimams, todėl Grupė registruota būti negali.
⦁ Atsižvelgiant į išdėstytą, VRK Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakyta registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomojo referendumo paskelbimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimų. Nėra teisinio pagrindo VRK Sprendimo naikinti Grupės skunde nurodomais argumentais.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 88 straipsnio 1 punktu ir 126 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, atstovaujamos koordinatorių Zigmo Vaišvilos, Egidijaus Čibirausko, Gedimino Ustinavičiaus ir Nendrės Černiauskienės, skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Ričardas Piličiauskas
