ŽEIT teisme įrodinėja, kad spaudą žudė dėl jos „netinkamos” nuomonės
Žurnalistų etikos inspektorius Dainius Radzevičius, buvęs Žurnalistų sąjungos pirmininkas, turėtų bent jau nutuokti, kas yra spaudos laisvė, ir atskirti ją nuo valdžios apmokamų projektėlių, kuriuos jis nuolat įsisavindavo.
Tačiau vos patapęs „etikos inspektoriumi”, D.Radzevičius nurodė uždaryti portalą laisvas.com.
Teismas, žinoma, portalą uždarė „už akių”. Neva jame buvo platinama „dezinformacija”.
Tačiau dabar ateina sunkios pagirios – ŽEIT teisme tenka įrodynėti, kad laisvą spaudą ši tarnyba uždarinėjo „dėl dezinformacijos”.
Nes ŽEIT vyriausioji specialistė Aliona Gaidarovič teismui įrodinėja, kad portale buvo ne „dezinformacija”, tačiau nuomonė.
O nuomones spaudoje skelbti dar nėra uždrausta.
Pvz., portalas laisvas.info buvo ŽEIT uždarytas dėl jo paskelbtų nuomonių ir prognozių, tačiau ne dėl dezinformacijos.
Tai pripažino pati Alioa Gaidarovič, rašydama atsiliepimą teismui.
Straipsniuose nebuvo jokios dezinformacijos, ir savo analizuose tai pati pripažino ekspertė Alionuška, kurios „ekspertizę” pasirašė jos viršininkė Ramanauskaitė:
Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalį,
Dezinformacija – tai tyčia viešai paskleista melaginga informacija, kuria siekiama suklaidinti visuomenę arba kryptingai formuoti klaidingą jos nuomonę apie įvykius.
Todėl, kad informacija būtų laikoma dezinformacija, būtina nustatyti visus tris požymius:
kad ji yra melaginga,
kad ji paskleista tyčia,
kad skleidėjas siekė suklaidinti visuomenę ar sąmoningai formuoti klaidingą įspūdį.
Nagrinėjamu atveju nė vienas iš šių požymių neegzistuoja.
Pirma. Ginčytose publikacijose paskelbta informacija yra nuomonė ir prognozės, o ne faktiniai teiginiai. Kaip numato VIĮ 2 straipsnio 36 dalis,
Nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, reiškinius ar įvykius.
Nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai.
Tai reiškia, kad net jei tokia nuomonė pasirodytų klaidinga, ji negali būti laikoma dezinformacija, nes nėra tyčinio fakto iškraipymo ar melagingo turinio skleidimo.
Straipsniuose „Prognozė – pamatę, kad pralaimi rinkimus, konservatoriai puls Rusiją“ ir „Rusai ir ukrainiečiai žudo vieni kitus, Vakarai tai skatina ir juokiasi“ pateiktos asmeninės įžvalgos ir vertinimai apie geopolitinę situaciją bei politinius procesus Lietuvoje. Jose nėra kategoriškų teiginių apie faktus, o vartojami žodžiai „gali būti“, „mano“, „prognozuojama“, „tikėtina“ aiškiai rodo, kad autorius išsako subjektyvų požiūrį, o ne skelbia faktą.
Antra. ŽEIT pateiktas vertinimas, kad teiginiai „nepagrįsti logika“ ar „nepasitvirtino“, tik patvirtina, jog institucija vertino nuomonės turinį, o ne melagingą faktinę informaciją. Dezinformacija pagal įstatymą – tai sąmoningas faktų iškraipymas, o ne nepatinkančios ar netikslios prognozės.
Valstybės institucijos neturi įgaliojimų vertinti, ar nuomonė „logiška“ ar „racionali“. Tokia cenzūra prieštarauja tiek Konstitucijos 25 straipsniui, tiek EŽTK 10 straipsniui, kurie gina teisę laisvai reikšti įsitikinimus, net jei jie „įžeidžia, šokiruoja ar trikdo“ (EŽTT, Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 1976 m. gruodžio 7 d.).
Trečia. ŽEIT neįrodė ir net nebandė įrodyti, kad pareiškėjas tyčia skleidė melą ar siekiant suklaidinti visuomenę.
Nėra jokių įrodymų, kad publikacijose būtų pateikta suklastota ar sąmoningai melaginga informacija, nei kad jos būtų koordinuotos ar finansuotos priešiškų šaltinių. Vien aplinkybė, kad straipsniuose išsakytos abejonės dėl valdžios veiksmų ar karo politikos, negali būti laikoma „karo propaganda“ ar „dezinformacija“, nes tai yra teisėta politinė kritika, kurią saugo tiek nacionalinė, tiek tarptautinė teisė.
Ketvirta. Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai pabrėžia, kad spaudos laisvė apima ne tik teisę skleisti informaciją, bet ir pareigą valstybėms netrukdyti žiniasklaidai diskutuoti viešojo intereso klausimais (pvz., Lingens prieš Austriją, Thorgeirson prieš Islandiją).
Minėtos publikacijos buvo viešosios reikšmės – jose diskutuojama apie rinkimų eigą, valdžios galimus veiksmus ir tarptautinę politiką. Tokia tematika savaime patenka į viešojo intereso sferą, todėl valstybė turi ypač siauras ribas ją riboti.
Vien faktas, kad išsakyta kritiška ar prieštaringa nuomonė apie valdžios politiką, nesudaro pagrindo riboti spaudos laisvės.
Todėl:
Publikacijose nėra tyčinio melo ar klaidinančios informacijos.
Publikacijų turinys yra nuomonė ir komentaras, o ne faktinis pranešimas.
ŽEIT nepateikė jokių įrodymų apie tyčią ar klaidinimo tikslą.
Dėl to teiginys, kad paskelbta „dezinformacija“ ar „karo propaganda“, yra nepagrįstas ir faktiškai klaidingas.
Šios išvados daro visą atsakovo sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu.
O štai ir dezinformacija, pagal ŽEIT:
