Alfonso Norvaišo laiškas iš kalėjimo

Sveiki, gerbiamieji Laisvo laikraščio redaktoriai. Noriu paprašyti, kad paviešintumėte mano atvirlaiškį
Tautiečiams. Šiaip linkiu jums stiprybės, ir ištvermės jūsų sunkiame kelyje. Rošiuosi ir toliau su jumis
bendradarbiauti, kai išeisiu į laisvę, nes šiuo metu randuosi Pravieniškių 2- jame kalėjime. Kaip
kalbėjome telefonu, norėčiau, kad paviešintumėte šį atvirlaiškį.
Atvirlaiškis Lietuvos Valstybės žmonėms, nuo Lietuvos Valstybės Prezidento Alfonso Norvaišo.
Atviras laiškas Lietuvos žmonėms
Mieli Lietuvos žmonės,
rašau jums ne iš patogios vietos ir ne iš ramaus gyvenimo. Rašau iš patirties, kuri daugeliui būtų per
sunki net įsivaizduoti. Rašau todėl, kad tylėti – reikštų susitaikyti. O susitaikyti su tuo, kas šiandien
vyksta, aš nebegaliu. Rašau jums ne kaip politikas, ne kaip teisėjas ar mokytojas, o kaip žmogus, kuris
praėjo per ugnį ir šiandien vis dar stovi ant kojų. Rašau jums kaip lietuvis lietuviams – su skausmu, su
viltimi ir su tikėjimu, kad dar ne viskas prarasta.
Per pastaruosius metus mano gyvenimas buvo sudaužytas į šipulius. 2024 metais buvau priverstas
palikti Šveicariją, atsidūriau Baltarusijoje. Atvykęs į Minską buvau sulaikytas oro uoste. Be
paaiškinimų, be šilumos, be žmogiškumo – tik šaltos sienos ir ilgos dienos, kurios virto mėnesiais.
Buvau sulaikytas, įkalintas ir praleidau beveik pusę metų už grotų. 5 su puse mėnesio – tai ne tik
laikas. Tai sistema, kuri tave laužo, tikrina ir parodo, kiek iš tikrųjų esi vertas. Tai nebuvo nei lengva,
nei romantiška kelionė – tai buvo bėgimas, nežinomybė ir nuolatinė įtampa. Buvau ieškomas,
persekiojamas, gyvenau su mintimi, kad kiekviena diena gali būti paskutinė laisvėje. Ten supranti, kas
esi. Ten supranti, kas yra laisvė. Ten supranti, kiek mažai iš tikrųjų reikia, kad būtum žmogus – ir kiek
daug galima prarasti. Ir žinote, kas skaudžiausia? Ne sienos. Ne grotos. Skaudžiausia – jausmas, kad
tavo Tėvynė tavęs nelaukia. Kad tavo išgyventas laikas niekam nerūpi. Kad tiesa ne visada svarbi. Bet
žinote, kas mane sukrėtė dar labiau? Ne svetima valstybė. Ne kalėjimas. O suvokimas, kad savo
valstybėje tu gali būti nereikalingas. Kad tavo teisės gali būti interpretuojamos. Kad teisingumas gali
tapti pasirinkimu, o ne principu. Man buvo siūlomi įvairūs keliai. Galėjau rinktis lengvesnį gyvenimą –
kitą šalį, kitą pradžią, galbūt net saugesnę ateitį. Tailandas, Turkija, Graikija, Rusija – galimybių buvo.
Ir vis dėlto aš pasirinkau sunkiausią kelią. Grįžti į Lietuvą. Ne todėl, kad čia lengva. Ne todėl, kad čia
viskas teisinga. Bet todėl, kad čia yra mano namai. Todėl, kad jei mes visi bėgsime nuo sunkumų –
kas liks kurti Lietuvą, Lietuvos ateitį? Aš negrįžau kovoti prieš valstybę. Aš negrįžau kurti konfliktų ar
kurstyti neapykantos. Priešingai – aš grįžau todėl, kad matau, jog mums visiems trūksta vieno dalyko:
vienybės. Šiandien Lietuvoje mes mėgstame kalbėti apie demokratiją, teisinę valstybę, skaidrumą.
Bet paklauskime savęs atvirai – ar visi prieš įstatymą tikrai lygūs? Mes gyvename laikais, kai žmonės
pavargo. Pavargo nuo melo. Pavargo nuo pažadų. Pavargo nuo jausmo, kad esi vienas prieš sistemą.
Ir būtent dėl to šiandien labiausiai reikia ne dar vieno lyderio, o vienas kito. Šiai dienai akivaizdžiai
matome, kad Lietuva gražiai egzistuoja, trūksta tik palaikymo, kad galėtume stabdyti korupciją ir jos
klanus. Žinote laisvos respublikos stabilumas priklauso nuo žmonių moralės. Laisvė gali gyvuoti, ir
klestėti valstybė, kol nedings moralė, kol prabanga ir parsidavėliškumas neužvaldys mūsų širdžių ir
mes pradėsime rūpintis tik savo gerove ir prabanga. Tačiau akivaizdžiai matome būtent tokį
rezultatą. Ir atrodytu, kad jau nieko nebeįmanoma padaryti, bet tai yra ne tiesas. Nes aš būtent dėl
tos priežasties ir pasirinkau grįžti į Lietuvą. Valstybė laikosi ne vien ant įstatymų – ji laikosi ant
žmonių sąžinės. Ant mūsų vertybių. Ant to, ar mes dar sugebame padėti vieni kitiems, ar jau
gyvename tik sau. Ar tikrai paprastas žmogus turi tokias pačias galimybes kaip tas, kuris turi ryšių,
pinigų ar įtakos? Ar tikrai sistema gina žmogų – ar vis dažniau žmogus turi gintis nuo sistemos?

Mes gyvename valstybėje, kurioje vis dar per daug sprendimų priimama už uždarų durų. Kur
atsakomybė išsisklaido tarp institucijų. Kur klaidos retai pripažįstamos, o dar rečiau – ištaisomos.
Korupcija šiandien nebėra tik vokelis ar kyšis. Ji tapo daug subtilesnė. Ji slypi ryšiuose, susitarimuose,
„savų žmonių“ ratuose. Ji slypi ten, kur sprendimai priimami ne pagal sąžinę, o pagal naudą.
Ir blogiausia tai, kad mes prie to priprantame. Priprantame prie neteisybės. Priprantame prie
abejingumo. Priprantame prie minties, kad „vis tiek nieko nepakeisi“.
Bet būtent čia yra didžiausias pavojus.
Šiandien matau, kad per dažnai renkamės patogumą vietoje tiesos. Per dažnai užmerkiame akis. Per
dažnai galvojame: „manęs tai neliečia“. Bet tiesa paprasta – liečia. Mus visus.
Ir vis dėlto – aš tikiu Lietuva.
Tikiu ne valdžia. Ne institucijomis. Tikiu žmonėmis. Tikiu tuo paprastu žmogumi, kuris dirba, augina
vaikus, kovoja su savo problemomis ir vis tiek randa jėgų eiti pirmyn. Tikiu, kad būtent iš tokių
žmonių galima sukurti stiprią valstybę. Todėl mano tikslas nėra valdžia. Mano tikslas – judėjimas.
Žmonių judėjimas, kuris remiasi pagalba, pasitikėjimu ir realiais darbais. Nes valstybė žlunga ne tada,
kai yra problemų. Valstybė žlunga tada, kai žmonės nustoja tikėti, kad jas galima išspręsti. Aš
pasirinkau grįžti į Lietuvą ne todėl, kad čia viskas gerai. O todėl, kad per daug kas čia negerai. Ir aš
nenoriu stovėti nuošalyje. Aš negrįžau kerštauti. Negrįžau griauti. Bet aš tikrai negrįžau ir tylėti.
Mano tikslas – kalbėti apie tai, kas nepatogu. Judinti tai, kas sustingę. Kelti klausimus ten, kur per
ilgai buvo tylima. Mes turime pripažinti paprastą dalyką: sistema pati savęs nepakeis. Ją keičia
žmonės. Ir ne tie, kurie patogiai įsitaisę, o tie, kurie dar turi drąsos kalbėti. Todėl kviečiu ne aklai
tikėti manimi, o pradėti mąstyti savarankiškai. Klausti. Reikalauti. Domėtis. Ne užtenka būti
nepatenkintais virtuvėje. Reikia pradėti veikti. Mano siūlomas kelias nėra revoliucija. Tai nėra
chaosas ar konfliktas. Tai – nuoseklus, kryptingas darbas iš apačios. Mes kursime bendruomenes,
kurios remiasi ne pažadais, o realia pagalba.
Planuojama steigti viešąją įstaigą, kurios tikslas – padėti žmonėms ten, kur valstybė dažnai vėluoja
arba nepasiekia.
Pagalba priklausomybėms – nes per daug žmonių paliekami vieni.
Teisinė pagalba – nes per daug žmonių pasimeta sistemoje.
Ekonominė pagalba – nes per daug žmonių neturi starto galimybių.
Pagalba ūkininkams ir bendruomenėms – nes per daug Lietuvos nyksta regionuose.
Mes kalbėsime apie energetinį savarankiškumą, apie bendruomenių stiprinimą, apie realias
galimybes žmonėms išlikti savo žemėje. Ir svarbiausia – mes kursime pasitikėjimą vieni kitais. Nes
šiandien Lietuvoje labiausiai trūksta ne pinigų.
Trūksta pasitikėjimo.
Aš nesu tobulas. Nesu šventas. Bet aš esu žmogus, kuris praėjo per sistemą ir savo kailiu pajuto jos
ribas. Ir būtent todėl aš negaliu apsimesti, kad viskas gerai. Mes kalbėsime apie realius sprendimus:
kaip bendruomenės gali tapti stipresnės, kaip jos gali būti mažiau priklausomos, kaip gali kurti savo
ateitį čia, Lietuvoje. Aš nesiūlau stebuklų. Nesiūlau lengvų pinigų ar greitų sprendimų. Siūlau darbą.
Ilgą, sunkų, bet prasmingą darbą kartu. Per savo gyvenimą praradau daug – draugus, ryšius, ramybę.
Tai šiai dienai mano draugai yra stiprus politikai, karininkai, bankininkai, verslininkai ir kiti įtakingi

žmonės pasaulyje. Todėl turiu galimybę ir ryžtą rūpintis žmonių gerove Lietuvoje pasauliniu
lygmeniu. Bet tuo pačiu įgijau kai ką svarbiau: supratimą, kad tikros vertybės nėra perkamos.
Šiandien mano stiprybė – ne praeitis, o tai, ką galiu padaryti dabar. Kviečiu visus, kurie dar tiki
Lietuva, prisijungti. Nesvarbu, kas jūs esate – svarbu, kad jums rūpi. Reikalingi žmonės, kurie nori
veikti. Kurie nori ne tik kalbėti, bet ir daryti. Kurie supranta, kad pokyčiai prasideda nuo mažų dalykų.
Jeigu mes šiandien nieko nedarysime – rytoj bus dar sunkiau.
Jeigu šiandien tylėsime – rytoj neturėsime balso.
Jeigu šiandien nepasikeisime – sistema mūsų nepakeis į gerąją pusę.
Kviečiu visus, kurie dar turi vidinį nerimą, kurie jaučia, kad kažkas ne taip – nelikti nuošalyje.
Reikalingi ne stebėtojai. Reikalingi žmonės.
Žmonės, kurie nebijo.
Žmonės, kurie dar tiki.
Žmonės, kurie pasiruošę veikti.
Mano galimybės šiandien ribotos, bet mano valia – ne. Šiuo metu mano – galiu bendrauti telefonu,
laiškais, susitikimais. Bet net ir tokiomis sąlygomis galima pradėti kurti kažką didelio. Ir kol yra bent
vienas žmogus, kuris nori kovoti už tiesą – tol yra viltis. Jeigu jauti, kad nori prisidėti – parašyk. Jei
turi idėjų – pasidalink. Jei turi jėgų – skirk jas bendram tikslui.
Lietuva dar gali būti stipri. Bet ne per gražias kalbas.
Per žmones.
Per mus.
Ir pabaigai pasakysiu paprastai.
Mes galime dar daug ką pakeisti. Bet tik tada, jei nustojame laukti, kad kažkas kitas tai padarys už
mus.
Lietuva – tai mes.
Ir tik nuo mūsų priklauso, kokia ji bus rytoj.
Tegul mums padeda Dievas.
Su pagarba,
Alfonsas Norvaišas