Visa teisėjo Furmanavičiaus nužudymo byla yra grubi teismų ir prokuratūros klastotė (pildoma)
„Buvo du žudikai”, – teigia teisėjo J.Furmanavičiaus nužudymo liudininkė
Peaėjus 15 metų, lenda vis nauji įrodymai, kad Kauno apygardos teismo teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymas iki šiol nėra išaiškintas, žudikai nesugauti, o vieto jų į kalėjimą pasodintas akltas žmogus Raimondas Ivanauskas, kuris su šiuo nusikaltimu neturi nieko bendro.
Dar bjauriau, kad prokuratūra ir teismas itin grubiai suklastojo šią bylą, ir tos klastotės tiesio režia akį. Pvz., viena aplinkybė, kuri paverčia visos „teisėsaugos” darbą pajuokos objektu – net trys liudininkai matė, kaip 2009-10-05 ryte Kauno centre buvo nušautas teisėjas. Visi jie sako, kad žudikų buvo du.
Tačiau prokurorai nurodo, kad žudikas buvo vienas – Drąsius Kedys, o kitas žudikas, kurio jie tingėjo ieškoti, tebuvo „liemenė” ant automobilio sėdynės.
Nors trijų tiesioginių liudininkų parodymai prieštarauja teismo nuosprendžiui, kad neva teisėją nušovė vienišas šaulys Drąsius Kedys, tačiau garbus Vilniaus apygardos teismas (kolegija iš teisėjų Daiva Kazlauskienė, Jolanta Čepukėnienė, Rosita Patackienė), nuteisęs jau minėtą R.Ivanauską, apie tai nepasisakė nė žodžio, tiesiog „nepastebėjo” liudininkų parodymų, nors šios ir liudijo teisme.
Dar juokingiau, kad prokuratūra, kuri suklastojo bylą nekaltam žmogui, dabar atsisako tirti savo klastotes, ir parašo „raštelį”, nors įstatymas aiškiai nurodo, kad tokiais atvejais prokuratūra turi priimti motyvuotą nutarimą, kuriame turi paaiškinti ir paneigti visas skunde išdėstytas aplinkybes
Teisėjo J.Furmanavičiaus nužudymo byla – grubi klastotė
Aurimas Drižius
Redakcijai pavyko rasti Kauno apygardos teismo teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo liudininkę Liliją Mogylienę (nuotr. viršuje), kuri liudijo teisme, kad žudikų buvo du, tačiau teismas šiuos parodymus ignoravo. „Visa ši byla yra nesąmonė ir klastotė”, – įsitikinusi liudininkė. Ji stovėjo už kelių metrų nuo žudiko, kuris matyt, išliko iš mašinos, norėdamas, kad moteris dingtų iš tos vietos, kur tuoj turėjo būti nušautas teisėjas. Tačiau policija net nebandė sudaryti žudiko fotoroboto, iš karto paskelbė, kad tai Drąsius Kedys.
Kaip žinia, Vilniaus apygardos teismo teisėja Kazlauskienė už tai, kad neva padėjo D.Kedžiui žudyti, nuteisė aklą žmogų Raimundą Ivanauską septyniems metams kalėjimo. Teisėjo žudiku buvo įvardintas Drąsius Kedys, kuris, pasakė teisėjos Kazlauskienės, veikė vienas.
Tokia teisėjos nuomonė kategoriškai prieštarauja net trijų teisėjo nužudymą mačiusių liudininkių parodymams. Viena jų – Liliją Mogylienė, Dailės akademijos darbuotoja, kuri papasakojo redakcijai, ką mačiusi.
Teismai taip pat visomis išgalėmis slepia savo kolegos nužudymą:
Jūs buvote šio įvykio liudininkė ir buvote teisme apklaustą?
Taip. Aš mačiau, kaip tas mikroautobusas stovėjo prie tvoros, ir jame buvo du žmonės. Tai aiškiai mačiau. Nors vėliau policija man rodė vaizdo įrašą, kuriame matosi, kaip tas „mikriukas” išvažiuoja, ir jame aiškiai matėsi, kad jame buvo tik vienas žmogus. Aš atvažiavau į darbą savo automobiliu ir pastačiau gatvėje netoli tos vietos, kur buvo mūsų Dailės akademijos dirbtuvės. Išlipau iš mašinos, ir atrakinau vartelius į kiemą. Iš to „mikriuko” išlipo vienas vyriškis, ir žiūri, ką aš čia darau. Tačiau aš atsirakinau vartus, įvažiavau į kiemą, ir viskas.
Pačio nužudymo fakto jūs nematėte?
Ne, nemačiau, tik paskui Dailės akademijos studentai pasakė, kad gatvėje guli žmogus.
Tačiau jūs matėte, kad automobilyje buvo du žmonės?
Taip, ten buvo du žmonės.
Tačiau teismas sako, kad žudikas buvo vienas?
Ir kas svarbiausia, kad policija man net akistatą padarė – nuvežė į tą vietą, kur įvyko nusikaltimas, ir liepė man sakyti, ką aš matau. Turėjau sakyti, ką matau, ir kiek žmonių yra mašinoje. Tiesa, vėliau mačiau vaizdo įrašą, kuriame matosi, kaip tas mikriukas išvažiuoja iš gatvės, ir jame už vairo sėdėjo tik vienas žmogus.
Tai kur dingo kitas kileris?
Nežinau, gal jis nuėjo į kitą gatvės pusę.
Tačiau vėliau teismas „nustatė”, kad šaudė vienas Drąsius Kedys. Ar tas vyriškis, kurį jūs matėte, buvo panašus į Drąsių Kedį?
Nieko apie tą Garliavos istoriją prieš tai nebuvau girdėjusi, ir nežinojau, kaip tas Kedys atrodė. Iš pradžių net pagalvojau, kad tai policininkai, tik paskui pamačiau, kad ant mašinos nėra policijos ženklų. Nes tas vyriškis, kuris išpilo iš mikriuko, buvo nuo manęs už kelių metrų, atsistojo ir žiūrėjo į manę, ką aš čia veikiu.
Tai jūs buvote šalia ir gal galite tą žmogų atpažinti?
Praėjo daug metų, ir dabar jo jau nepažinčiau. Manęs teisme irgi klausinėjo, tai pasakiau pagalvojusi, kad čia policininkas. Jis buvo tamsiai apsirengęs, su kepure, tačiau aš kažkodėl pagalvojau, kad tai policininkas. Norėjau jo paklausti, ką jis čia veikia, bet susilaikiau.
Tačiau ar vėliau policija neklausė, gal tai buvo Drąsius Kedys?
To aš negaliu pasakyti. Tikrai žinau, kad mašinoje buvo du žmonės, o ne vienas, kaip vėliau visur buvo skelbiama. Vienas sėdėjo už vairo, o kitas sėdėjo ir žiūrėjo į mane.
Be jūsų, buvo dar dvi moterys, kurios irgi sakė, kad žudikų buvo du, ir kad nė vienas į Kedį nepanašus?
Tikrai nežinau, ir ačiū Dievui, kad nebuvau nieko apie tai skaičiusi ir nieko nežinojau.
Tačiau ar tas vyras, kuris stovėjo šalia jūsų, buvo panašus į Kedį? Vėliau gi matėte jo nuotrauką?
Prisimenu tik tiek, kad buvo gražus vyrukas. ne pilvotas, o sportiškas, apie 1,8 metro ūgio. Tačiau negaliu pasakyti, ar tai D.Kedys.
Prokurorai jūsų neprašė meluoti teisme?
Ne. Tik tikrai žinau, kad mašinoje buvo du žmonės. Nors vėliau vaizdo įraše matosi, kad išvažiuojant iš gatvės, už vairo sėdi vienas žmogus. Gal kitas buvo pasislėpęs mašinoje, ar išėjo pro kitą gatvės pusę, aš nežinau. Tik žinau, kad mašinoje buvo du žmonės.
O tas kitas taip pat nepanašus į D.Kedį?
Negaliu pasakyti, nors mano atmintis regimoji.
Tačiau ką pamanėte, kai teismas paskelbė, kad žudikas buvo vienas D.Kedys?
Pamaniau, kad tai nesąmonė. Savo akimis mačiau du žmones, ir manęs niekas neįtins, kad ten buvo vienas žmogus. Teismas parašė, kad buvo vienas žmogus gal todėl, kad įraše matosi, kaip iš įvykio vietos išvažiuoja vienas žmogus. Todėl gal taip ir parašė. Aš į darbą atvažiuoju prieš aštuonias, atidarau dirbtuves, nes pradeda rinktis studentai. O žudikas stovėjo už kelių metrų nuo manęs, o mikriukas – dar už kelių metrų, priekiu atsisukęs į Daukšos gatvę.
Policija nebandė sudaryti to žudiko fotoroboto?
Ne, niekas manęs neklausė.
Ar jūs neatrodo, kad visa ta byla yra klastotė?
Ir man taip atrodo, pamačius tą visą medžiagą.
Moteris stovėjo už kelių metrų nuo žudikų autobusiuko ir viską matė. D.Kedžio ji neatpažino, tačiau matė, kad buvo du žudikai
Visa teisėjo Furmanavičiaus nužudymo byla yra grubi klastotė
Kreipiausi į Aukščiausiajį teismą, nurodydamas tas aplinkybes, kad visa teisinė sistema grubiai suklastojo net teisėjo nužudymo bylą – tai yra nuslėpė du žudikus, o kaltę suvertė nekaltiems žmonėms Drąsiui Kedžiui ir Raimundui Ivanauskui.
Mat taip vadinama prokuratūra iki šiol slepia savo nusikaltimus, ir atsisako ne tik atnaujinti tyrimą, ir surasti teisėjo žudikus, tačiau net nesivargina priimti nutarimą pagal BPK normas.
Primenu teismui, kad kalba eina apie Kauno apygardos teismo teisėjo Jono Furmanavičiaus ir dar keleto kitų žmonių nužudymą itin sunkiomis aplinkybėmis, mažamečių vaikų seksualinį prievartavimą, bylą klastojimą nekaltiems žmonėms ir sunkių nusikaltimų dengimą ir slėpimą prokuratūros sistemoje.
Kreipiausi į prokuratūrą prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl bylų klastojimo nekaltam žmogui, dėl teisėjo J.Furmanavičiaus nužudymo neatskleidimo ir dėl kitų sunkių nusikaltimų. Taip pat kreipiausi dėl to, kad būtų atnaujinta ir baudžiamoji byla, kurioje buvau nuteistas už tai, kad parašiau tiesą.
Mane nuteisęs teismas net nebandė nagrinėti įrodymų, kad vaikai tikrai buvo prievartaujami, tačiau rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, kuria buvo išteisintas įtariamas pedofilija Andius Ūsas.
Atkreipiamas teismo dėmesys, kad vaikų prievartavimas vadinamojoje Garliavos pedofilijos byloje buvo iš esmės įrodytas, nes medicininė ekspertizė nustatė, kad vyresniai aukai net ir praėjus metams po įtariamo prievartavimo buvo „išsiplėtusi storoji žarna”, ir kad ji buvo veikiama „kietu buku daiktu”. Ši aplinkybė įrodo, kad mergaitė galimai buvo prievartaujama analiniu būdų, tačiau prokurorai tai sąmoningai nuslėpė, leisdami mergaitės apklausoje dalyvauti ir šios mergaitės savadavimu įtariamai motinai.
Ši aplinkybė nėra tik pasakojimas, tačiau labai konkretus kūdo sužalojimo įrodymas, kuris gali būti padarytas tik seksualiai prievartaujant vaiką. Tiesiog kraujas sustingsta nuo tokių „prokurorų ir teisėjų”, kurie nepastebėjo tokios esminės aplinkybės.
BYLA 2K-43-648/2017 nurodoma, kad teismų praktikoje nurodoma, kad teismai, vertindami vaikų parodymus ir pripažindami juos įrodymais, iš esmės remiasi dviem kriterijais: visų pirma, vertina, ar jie gauti esmingai nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų, antra, sprendžia, ar jie gali būti pripažįstami patikimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539-976/2015).
Kaip žinia, mažametė nukentėjusioji D. K. visą laiką ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama prokuratūros, tiek ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, visą laiką liudijo, kad buvo prievartaujama Andriaus Ūso ir dar dviejų vyriškių. Primenu, kad net penkios ekspertizės, įskaitant ir valstybinę kompleksinę psichiatrinę ekspertizę – visos jos padarė išvadą, kad D.K. nelinusi išsigalvoti, o jos pasakojimas paremtas jos pačios patirtimi.
Tačiau teisėjas Cininas, nurodęs nekviesti į bylą nukentėjusiosios ir atsisakęs ją apklausti tam, kad nereikėtų girdėti jos pasakojimo apie prievartavimą, sąmoningai siekė nuslėpti sunkius nusikaltimus – vaikų prievartavimą.
Tiek teisėjas Cininas, tiek ir jo nuosprendžiu pasirėmusi Mateikienė padarė esminius BPK pažeidimus, siekdami nuslėpti sunkius nusikaltimus. Todėl turi būti atitinkamai vertinami. Nei Cininas, nei Mateikienė nieko nepasisakė dėl to, kad valstybinė psichiatrinė psichologinė ekspertizė nustatė, kad mažametė nėra linkusi meluoti, o jos pasakojimas paremtas jos asmenine patirtimi.
Visas šis bylų klastojimas yra tiesiog neįsivaizduojas ir negirdėtas dalykas „teisinėje vastybėje”.
Naujai paaiškėjusios aplinkybės : Vilniaus apygardos teisme 2024 m. spalio 12 d. pasidariau baudžiamosios bylos Nr. Nr. 1-17-468/2016, nagrinėtos šiame teisme, kopijas. Šioje byloje esantys įrodymai – liudininkų, mačiusių, kaip 2009-10-05 buvo nužudytas Kauno apygardos teismo teisėjas Jonas Furmanavičius, įrodo, kad žudikų buvo du, o ne vienas:
Viena aplinkybė, kuri paverčia visos „teisėsaugos” darbą pajuokos objektu – net trys liudininkai matė, kaip 2009-10-05 ryte Kauno centre buvo nušautas teisėjas. Visi jie sako, kad žudikų buvo du.
Tačiau prokurorai nurodo, kad žudikas buvo vienas – Drąsius Kedys, o kitas žudikas, kurio jie tingėjo ieškoti, tebuvo „liemenė” ant automobilio sėdynės.
Tačiau tokius parodymus kategoriškai paneigia nusikaltimo liudininkė : pasiūlius liudytojui papasakoti visa, kas jam žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės byla išspręsti, liudytojas parodė:
„Taip pat noriu pasakyti, kad mano įsitikinimu, šaudymo metu. mikroautobuse tikrai sėdėjo žmogus, nes mačiau jo rankas, kojas, galvą. Kaip jau ir minėjau anksčiau, jis buvo su šviesia, lyg salotinės spalvos, liemene, – pasakoja liudininkė, – Ar kuri nors iš kūno dalių dengė liemenę, sudarydama tamsų ruožą, aš pasakyti negalėčiau, kadangi neįsidėmėjau. Galiu pasakyti, kad žmogus sėdėjo ramiai, nesidairydamas į šonus, nesistiebdamas ir nežiūrėdamas kaip vyksta veiksmas gatvėje šaudymo metu. Mėgindama prisiminti tos dienos įvykius galėčiau nebent papildyti tuo, kad autobusiuke sėdėjęs asmuo galėjo būti vyresnis nei gatvėje matytas vyras, o tuo pačiu, gal kiek ir stambesnis. Tačiau kategoriškai to tvirtinti negalėčiau. Apibūdinant matyto keleivio laikyseną – tai buvo įtempta tiesi sėdėsena, tarsi jam nereikia žiūrėti ką daro kitas, gatvėje esantis autobusiuko vairuotojas, kadangi jis žinojo kas vyksta”.
Lygiai tą patį parodė ir kita liudininkė:
Mano dėmesys pradžioje susikoncentravo į gulintį žmogų. Po to pamačiau, kaip prie to žmogaus lenkiasi vyriškis (schemoje pažymėta x4). Pamaniau, kad jis nori padėti gulinčiam, tačiau pamačiau, kaip ties gulinčiuoju pasilenkęs vyriškis ištiestoje rankoje laikydamas matinės metalo spalvos ginklą paleido šūvį šiam į veido sritį. Šūvį paleidęs vyriškis stovėjo ties pečių linija žmogaus, gulėjusio ant žemė. Paleisto šūvio garsas buvo tokio paties duslumo kaip ir mano pirmiau girdėtieji. Prieš paleidžiant šūvį, ant žemės gulėjęs žmogus dar buvo gyvas ir matėsi kaip reaguoja keldamas gaivą į artėjantį prie jo vyrą. Jis buvo perkreiptu veidu ir gulėdamas ant žemės kėlė galvą. Po pasigirdusio šūvio į veidą jis tiesiog sukniubo. Po to mano matytas vyriškis neskubėdamas priėjo prie autobusiuko ir atsisėdo vairuotojo vietą (schemoje pažymėta x5-). Mačiau kaip šalia vairuotojo sėdėjo dar vienas žmogus (schemoje pažymėta x>-). Autobusiuke buvęs vairuotojas bei keleivis buvo su žalsvai, gelsvomis švie atspindinčiomis ryškiomis liemenėmis, kurių apatinėje dalyje buvo dvi pilkos juostos. Apibūdindama mano matytą žmogų, paleidusį gulinčiam vyriškiui šūvį į veidą, galiu pasakyti, kad jis galėtų būti apie 180 cm ūgio. nestambaus kūno sudėjimo, 30-40 metų amžiaus. į akis krito tai. kad jis buvo su rudais plaukais, kurie gana ilgoki ir tankūs buvo, dengiantys ausis. Jie buvo šviesiai rudi, Veidas buvo be ūsų, nedėvėjo jokių akinių, nebuvo dengtas jokiomis priemonėmis. Po liemene buvo tamsūs rūbai, tačiau kokie – konkrečiau pasakyti negaliu, kadangi neįsidėmėjau. Gal nesuklysiu pasakydama, kad galėjo būti striukė ir. kelnės. Nebuvo panašūs į darbinius drabužius. Galiu dar pasakyti, kad šaudamas į gulintįjį jis ginklą laikė dešinėje rankoje. Mano matytas ginklas, kaip jau minėjau, buvo matinės metalo spalvos. Nuo pistoleto dalies, ties kuria prasideda vamzdis, matėsi prailginta dalis, kuri, kaip suprant galėjo būti duslintuvas. Taip teigiu, kadangi besimokydama aš esu mačiusi ir ginklų ir jų dalių, todėl turiu bendrą supratimą apie ginklus. Konkretaus modelio, kurį man primintų mano matytas ginklas, nurodyti negalėčiau. Mano apibūdinamas žmogus judėjo pakankamai užtikrintai, neskubėdamas, matėsi, kad jis viską daro apgalvotai ir nesikarščiuodamas. Tas šaltakraujiškumas mane nustebino, mane nustebino tai, kad taip šaltakraujiškai galima šauti į žmogų ir neskubant pasišalinti. Pastebėjau, kad su pistoletu buvęs žmogus buvo be pirštinių. Antrasis, automobilyje sėdėjęs žmogus, savo išvaizda buvo panašus į mano apibūdintąjį šaulį. Jis automobilyje sėdėjo ramiai. Apsirengęs buvo panašiais tamsiais rūbais, šviesą atspindinčia liemene. Jį mačiau per automobilio priekinį stiklą. Nieko jis neišsiskyrė, sakyčiau netgi buvo labai vienas į kitą panašūs. Kadangi antrasis išlipęs nebuvo, smulkiau jo apibūdinti negalėčiau. Savo kūno sudėjimu antrasis taip pat buvo panašus į pirmąjį. Kalbant apie autobusiuką, jis buvo baltos spalvos, krovininis, kadangi langai buvo tik vairuotojo ir keleivio dalyje. Autobusiuko (matytą autobusiuko išvaizdą pateikiu nupieštą atskirame lape) galas buvo be langų.
Analogiškus parodymus davė ir kita liudininkė:
Visi trys liudininkai vienu balsu liudija – žudikų buvo du, o ne vienas. Žudikas nepanašus į Drąsių Kedį, kuris buvo apkaltintas šiuo nusikaltimu.
Kreipiuosi į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą ragindamas nutraukti tas begėdiškas klastotes, bylą klastojimą nekaltiems žmonėms ir masinę korupciją Lietuvos prokuratūros ir teismų sistemoje. Pranešu Seimui ir teismui, kad Kauno apygardos teismo teisėjo Jono Furmanavičiaus, Violetos Naruševičienės, Andriaus Ūso, Drąsiaus Kedžio nužudymai iki šiol nėra išaiškinti, jų žudikai laisvi ir vaikšto tarp mūsų, tačiau dėl šio nusikaltimo nuteistas nekaltas žmogus Raimundas Ivanauskas.
Pateikiau prokuratūrai įrodymus, kad vadinamoji Garliavos pedofilijos byla yra klastotė nuo pradžios iki pabaigos, ir prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto politikų kišimosi į šią bylą, piktnaudžiavimo, dokumentų klastojimo ir tarnybos pareigų neatlikimo:
Drąsių Kedį neva skatinęs žudyti R.Ivanauskas buvo nuteistas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-70-895/2018 tariamai už tai, kad „padėjo” D.Kedžiui rengtis žudynėms. Vienintelis įrodymas šioje byloje yra žinomai melagingi „liudininko” Mindaugo Žalimo parodymai. Šiuos parodymus M.Žalimas davė mainais už tai, kad išvengtų kalėjimo kitoje byloje (Nr. 1-434-655/2013), kurioje jis buvo kaltinamas iki komos sumušęs Baltarusijos pilietį Revinskį.
Nors M.Žalimas ir sumušė minėtą pilietį, prokuratūra jam panaikino kaltinimus kaip tik tuo metu, kai vyko Garliavos bylos tyrimas. Porkuratūra dėl šio nusikaltimo apkaltino kitą žmogų, Remigijų Murauską, kurį teismas šioje byloje išteisino, nurodęs, kad M.Žalimas meluoja.
Tačiau esminė šios bylos aplinkybė – jau minėtas „liudininkas” M.Žalimas prisipažino, kad melagingai apkaltino R.Ivanauską vadinamoje Garliavos byloje tik todėl, kad išvengtų kalėjimo Revinskio byloje.
Parodymus apie tai, kad M.Žalimas tyčia melavo, siekdamas išvengti kalėjimo kitoje byloje, davė buvęs Tele-3 laidos „Abipus sienos” žurnalistas Virginijus Gaivenis nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme Remigijaus Murausko baudžiamąją byla (Nr. 1-434-655/2013).
Primenu, kad M.Žalimą „surado“ žurnalistas Virginijus Gaivenis, kuris laidoje „Abipus sienos“ paskelbė sensaciją, neva Policijos departamentas buvo informuotas apie planuojamas žudynes.
Primenu, kad M.Žalimas davė žinomai melagingus parodymus (tai daug kartų pripažino teismas), siekdamas išvengti atsakomybės už Baltarusijos piliečio Revinskį sunkų kūno sužalojimą. Prokuratūra dėl šio nusikaltimo apkaltino kitą asmenį R.Murauską, tačiau teismas jį išteisino.
Primenu, kad Revinskio sužalojimo byloje V.Gaivenis atsižadėjo savo „šaltinio“ M.Žalimo ir nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-434-655/2013 Vilniaus miesto apylinkės teisme davė tokius parodymus :
V.Gaivenis paliudijo : „…Šiandien aš tvirtai įsitikinęs, kad jei ne šitoji byla, ne žinia, kad jam pareikšti kaltinimai šitoje byloje, jis tikrai nebūtų atėjęs ir nieko pasakojęs. O kada jis ėmė akivaizdžius faktus neigti, ką jis pasakojo man, tada man pasidarė aišku, kad visur yra sugalvotos istorijos. Tarp tikrų faktų pripainioti pašaliniai faktai. Tai toks žmogaus tipas, aš 20 metų žurnalistikoje ir yra informacijos valdymo patirtis. Jis dabar akivaizdžiai teigia, kad aš prašiau apie pinigus pasakoti, paprašiau paminėti Račkausko pavardę.
Žalimas bandė pasislėpti nuo atsakomybės šitoje byloje.
Taip, tai yra vienas iš bandymų ir jis tai net viešai yra ne sykį pasakęs, kad jeigu šioje byloje jam bus pareikšti įtarimai, jeigu jis bus pripažintas teisiamuoju, tai jis neliudys Ivanausko ir kitų savo bičiulių byloje, kad jis neduos parodymų šioje byloje, kad trukdys teisingumui. Tai yra tam tikra spaudimo ir šantažo teisėsaugai priemonė. Aš tik taip galiu šitą vertinti.
Žalimas buvo tikras, kad jam pavyks susitvarkyti ir neva kažkas iš Policijos departamento jam pažadėjo šioje byloje susitvarkyti. Jis neva pasakęs, kad tą dieną, kai nuėjo į Policijos departamentą, jam pasakė, kad jokios pagalbos nesulauks. „Ach jūs tokie, tai aš tada papasakosiu, kas buvo ir ko nebuvo, tačiau jums bus labai blogai“.
Baudžiamąją bylą R.Ivanauskui galimai suklastojęs Generalinės prokuratūros prokuroras Redas Savickas ir toliau tiria savo įtariamus nusikaltimus, nustatinėja, kad jų nebuvo, o teismas tokiai praktikai pritaria. Tai yra prokuroras Savickas nusikaltimus ištiria „rašteliais”, o teismas tokiai praktikai pritaria Priedas – Vilniaus apygardos teismo nutartis, kurioje teisėją Gavelytė-Katylienė nurodo, kad rašteliai yra teisėti.
Atkreipiamas teismo dėmesys, kad baudžiamąją bylą Raimundui Ivanauskui prokuratūra galimai suklastojo pagal užsakymą, nes R.Ivanauskas ne kartą minėjo, kad prokuratūra jam siūlė sandėrį – paliudyti, kad neva žudyti Kedžiui liepė Neringa Venckienė, tada jis irgi būtų tapęs liudininku. Tačiau R. Ivanauskas niekada gyvenime nebuvo sutikęs N.Venckienės, todėl atsisakė melagingai liūdyti ir todėl aštuonis metus, būdamas aklas, praleido kalėjime.
Atkreipiamas dėmesys, kad šioje istorijoje išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo teismo kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-70-895/2018 nuteisė R.Ivanauską kalėti pagal žinomai melagingus M.Žalimo parodymus.
https://www.lat.lt/naujienos/lietuvos-auksciausiasis-teismas-atmete-raimundo-ivanausko-kasacini-skunda/612
Teismas nurodė, kad M.Žalimas viską melavo
Antra, Vilniaus miesto anvlinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-38- 536/2014 konstatuota, kad Žalimas iš tikrųjų 2009-09-16 kontaktavo su policijos pareigūnais, bet jiems nesuteikė jokios konkrečios informacijos apie Kedžio rengiamus nusikaltimus, kurios pagrindu policijos pareigūnai būtų galėję suvokti apie rengiamus nužudymus. Tą patvirtina minėtos bylos ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu duoti išteisintųjų policijos pareigūnų V.Račkausko, T.Ulpio, E.Damukaičio, D.Sinkevič, V.Vitkovskio parodymai. Nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-38-536/2014 neįsiteisėjęs, bet ir nepanaikintas, bylos procesas vyksta apeliacinės instancijos teisme.
Byla politizuota, dėl to nuteisti nekalti žmonės
Pranešu Lietuvos Aukščiausiajam teismui, kad visa vadinamojo Garliavos pedofilijos ir nužudymų byla yra visiškai politizuota, politikams nurodinėjant, kaip ši byla turi būti tiriama.
Tai yra : LR generalinis prokuroras A.Valantinas 2010 m sausio 27 d. buvo iškviestas į LR prezidentūrą, pas prezidentę Dalią Grybauskaitę gauti nurodymų, kaip reikia tirti vadinamąją Garliavos pedofilijos bylą, kurioje įtariamasis buvo Andrius Ūsas, ir kas turi būti padaryta šioje byloje. Vien pats faktas, kad prezidentė kviečiasi gen. prokurorą dėl vienos konkrečios labai visuomenę sukrėtusios bylos, reiškia, kad prokurorams buvo daromas spaudimas. Tuo labiau, kad Valantinas pas prezidentę praleido tris valandas, kvietėsi pas ją savo pavaduotojus, o apie sprendimą pakeisti kaltinimus Andriui Ūsui, ir palikti jam tik kaltinimus „priekabiavus“, o ne „prievartavus“, Valantinas žurnalistams paskelbė išėjęs iš prezidentės kabineto (pridedamas – delfi.lt straipsnis).
https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/pedofilijos-byla-keliaus-i-teisma-itariamasis-joje-ausas-28290073
Straipsnyje teigiama, kad „Šalies vadovė, iškamantinėjusi pareigūnus, sutiko, kad jie gali dirbti toliau. „Šiuo metu Generalinė prokuratūra daro žingsnius, kurie leidžia jos veiklą vertinti teigiamai“, – žurnalistams teigė prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys. Baigti tyrimą minėtoje byloje prokurorai žadėjo iki sausį. „Prokuratūros vadovai informavo valstybės vadovę, kad pedofilijos byla yra parengta ir keliaus į teismą. Ji nėra nutraukiama. Tai iš esmės yra tas rezultatas, kurio prezidentė tikėjosi. Faktas, kad ji vis tik atsidurs teisme, teikia vilčių, jog šita tragiška Kauno istorija galbūt sulauks atomazgos“, – pažymėjo atstovas spaudai.
Šioje byloje akivaizdu, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė kišosi į prokuratūros darbą – darė prokuratūrai neteisėtą poveikį – kvietėsi pas save generalinį prokurorą Algimantą Valantiną, ir galimai nurodė jam pakeisti kaltinimus Andriui Ūsui, palikti tik kaltinimą seksualiniu priekabiavimu. Gen. Prokuroras Valantinas pasidavė spaudimui ir nurodė Vilniaus apygardos prokuratūrai perduoti A.Ūso baudžiamąją bylą, palikti tik kaltinimus priekabiavimu. Nors visi įrodymai šioje byloje rodo, kad auka buvo prievartaujama, o ne prie jos seksualiai priekabiaujama. Todėl turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir dėl poveikio prokuratūrai – nurodymo jai, kaip turi būti tiriama ši byla, ir kokie kaltinimai palikti.
Tą aplinkybę, kad dar pirminėje šio ikiteisminio tyrimo stadijoje buvo pakankamai duomenų, leidžiančiu įtarti Laimą Stankūnaitę bendrininkavus su asmenimis, galimai seksualiai išnaudojusiais jos mažametę dukra, dar 2009 m. spalio 6 diena galutine ir neskundžiamą nutartimi konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. IS-732/09; IS733/09; IS-769/09. Šioje nutartyje rašoma :
„Nukentėjusioji …apklausų metu aiškino jog nusikalstami veiksmai jos atžvilgiu buvo atlikti tuo metu, kada jie trise, t.y. ji, L. ir A. Ūsas gulėdavo lovoje (t. 1, b. 1. 20-24, 75-78). Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. numato, jog padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Kaip teisingai nurodė pareiškėjas, iš aukščiau išvardintų aplinkybių galima įtarti, jog L, suteikdama sąlygas įtariamajam A. Ūsui tvirkinti mažametę | pati betarpiškai stebėdama su vaiku atliekamus nusikalstamus veiksmus, padėjo A. Ūsui tvirkinti mažametę, dėl ko jos veiksmuose galimai yra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 153 str., požymių. Todėl teismas mano, jog pradėtame ikiteisminiame tyrime yra duomenų ir apie nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 153 4 str., padarymą. Remiantis išdėstytu, teismas daro išvadą, kad prokurorės 2009-04-02 d. nutarimas bei ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009-07-20 d. nutartis priimti skubotai, išsamiai neištyrus visų ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų bei bylos aplinkybių, dėl ko Kauno miesto apylinkės teismo 2009-07-20 d. nutarties dalis, kuria buvo atsisakyta patenkinti D.Kedžio skundą dėl Kauno miesto apylinkės prokurorės G. Ročienės 2009-04-02 d. nutarimo dalies, kuria atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą L atžvilgiu pagal nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 153 str., panaikinimo, yra naikintina, o klausimas dėl įtarimo pareiškimo jau pradėtame ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08 pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 153 str. perduotinas svarstyti prokuratūrai“.
Tačiau esminė aplinkybė – D.Kedytės parodymus patvirtino valstybinė prischaitrinė ekspertizė, tačiau jie vėlgi buvo ignrouoti : Siekiant nustatyti nurodytų mažametės parodymų teisingumą (2008-12-17 ir 2008-12-30), jos psichologinę ir psichinę būsenas, 2009-03-03 Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi (1 t., b.l. 48-49) buvo paskirta mažametės mergaitės ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė, pavedant ją atlikti Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, o ekspertams atsakyti į nutartyje nurodytus klausimus.
Ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės išvados :
Atsižvelgiant į jos amžių, išsivystymo lygį, individualias psichologines savybes bei psichinę būseną, gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, jo dalyviai ir jų veiksmai, įvykio seka) ir duoti apie tai parodymus. ..Nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti.
Negali (negalėjo) suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės ir negalėjo joms priešintis. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio 2009-04-23 – 05-25 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-18 (11., b. l. 75-78), atliekant nurodytą ekspertizę mažametė nukentėjusioji išsakė detales apie nagrinėjamą įvykį ir įtariamojo veiksmus, kurios iš esmės sutampa su jos parodymais, duotais ankstesnių apklausų metu (atliktų specialiame apklausos kambaryje), kurių metu, atsakydama į klausimus, mažametė nukentėjusioji pasakė, jog „mane laižo Ūsas“, „ laižo liežuviu laižė daug kartų (mergaitės anatominiame piešinyje pažymi ausi, bumą, kaktą, krūtinę, pilvą, nugarą, sėdmenis, kojas), „laižė šikną“, ..tuo metu buvo mama ir aš, ir buvo Andrius, tai buvo diena“. Andrius „raudonas“, „storupilvu“, jis „prašė, kad laižyčiau“ (vyro anatominiame piešinėlyje pažymi krūtine, lytinius organus, kojas) ir pasako, jog „vaikams taip daryti negalima“.
Šiame ekspertizės akte nurodyta, jog mergaitei psichikos sutrikimas nekonstatuojamas. Padidintas polinkis fantazuoti ir nevalingai supainioti realius įvykius su vaizduotės produkcija tiriamajai nenustatytas. Nepastebėta padidinto įtaigumo požymių, tačiau tiriamoji yra paklusni, linkusi vykdyti emociškai reikšmingų žmonių reikalavimus, prašymus. Tiriamajai nebūdingos tokios individualios psichologinės savybės, kurios trukdytų jai teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, jo dalyviai ir jų veiksmai) įvykio sekai bei duoti apie tai parodymus.
Teismo nutartis apie „ištrintą nukentėjusiosios atmintį“ yra klastotė. Kaip žinoma, A.Ūsą teisusi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų kolegija (pirmininkaujama Audriaus Cinino) nusprendė neapklausti nukentėjusios, o jos visus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teisėjas Cininas viešai įvardino kaip „ištrinta atmintimi“. Akivaizdu, kad teisėjas Cininas, gyvenime nematęs nukentėjusios Kedytės, negalėjo nustatyti, kad jos atmintis ištrinta, tuo labiau, kad teisėjas Cininas neturi kvalifikacijos „nustatyti ištrintą atmintį“. Visos šios aplinkybės rodo, kad tiriant šią pedofilijos bylą, tiek teisėjai, tiek ir prokurorai piktnaudžiavo tarnyba. Faktas, kad gen. prokuroras A.Valantinas buvo kviečiamas pas prezidentę Grybauskaitė gauti nurodymų dėl šios bylos, įrodo, kad prokurorams buvo daromas spaudimas.
Minėti Mateikienės ir Cinino paskelbti nuosprendžiai kategoriškai prieštaravo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikai nepilnamečių seksualinio prievartavimo bylose.
BYLA 2K-43-648/2017 nurodoma, kad teismų praktikoje nurodoma, kad teismai, vertindami vaikų parodymus ir pripažindami juos įrodymais, iš esmės remiasi dviem kriterijais: visų pirma, vertina, ar jie gauti esmingai nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų, antra, sprendžia, ar jie gali būti pripažįstami patikimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539-976/2015).
Sužinojęs šias naujas aplinkybes – tai yra Vilniaus apygardos teisme pasidaręs R.Ivanausko baudžiamosios bylos kopijas, sužinojau, kad teisėjo nužudyme dalyvavo du asmenys, ir jie iki šiol nenustatyti. Prokuratūra atsisakė tirti savo pačios nusikaltimus „rašteliu”, kurį įteisino ir Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismai.
Tada kreipiausi į Apeliacinį teismą, kuris mano skundą taip pat atmetė, neva apygardos teismo nutartis yra neskundžiama. Atkreipiu dėmesį, kad nei apylinkės, nei apygardos teismas nepasisakė nieko dėl mano skunde išdėstytų aplinkybių.
Nemotyvuota teismo nutartis yra teismo sprendimas, kuriame nėra pateikti motyvai, pagrindžiantys priimtą sprendimą. Nuosprendžio surašymas ir jo turinys turi atitikti BPK reikalavimus. Šių reikalavimų nesilaikymas gali būti pripažintas esminiu BPK pažeidimu (BPK 369 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Šiuo atveju teismas nepasisakė nė dėl vieno mano skunde išdėstytų aplinkybių – teisėjo žudikų buvo du, byla suklastota nekaltam žmogui, teisėjo žudikai nenustatyti ir t.t. Teismas net nebandė paaiškinti savo motyvų, tik nurodė, kad neva visas išaiškinta anksčiau. Nors jau įrodžiau, kad visa Garliavos pedofilijos byla yra klastotė.
Atkreipiamas teismo dėmesys, kad šioje byloje teismų sistema padarė ir nukrypimus nuo Aukščiausiojo teismo praktikos. Kalbu apie mažamečių vaikų seksualinį prievartavimą, kai dvi mažametės mergaitės buvo prievartaujamos, ir šią prievartą patvirtino ne tik medicininė ekspertizės išvados, kad mažameteui aukai padarytas storosios žarnos pažeidimas ir išplėtimas „veikiant kietu buku daiktu”, o taip pat ir kitos aukos parodymai, kurių objektyvumą patvirtino ir valstybinė psichiatrinė ekspertizė, nurodžiusi, kad auka nelinkusi meluoti. Pažeidžiant Aukščiausio teismo nustatytą tvarką, minėti įrodymai buvo ignoruoti, nors jie besąlygiškai nurodo buvus seksualinę prievartą prieš vaikus.
Apygardos ir apeliaciniam teismui buvo pateikti įrodymai, kad visa taip vadinama „Garliavos pedofilijos byla” yra viena ištisinė klastotė.
Primenu teismui, kad teisėjas Jonas Furmanavičius buvo nužudytas vykdydamas tarnybines pareigas, ir šis nusikaltimas iki šiol nėra atskleistas, o prokuratūra suklastojo baudžiamąją bylą visiškai nekaltam žmogui Raimundui Ivanauskui, pasiremdama žinomai melagingai liudininko Mindaugo Žalimo parodymais, kuriuos jis davė siekdamas išvengti atsakomybės už savo paties nusikaltimus.
Negaliu patikėti, kad visa teisinė sistema net nebando atskleisti teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo kaltininkų, užsakovų ir motyvų. Teismui pateikiau įrodymus, kad šis nusikaltimas yra neatskleistas, žudikai nenustatyti, tačiau vietoj to, suklastojus nekaltam žmogui baudžiamąją bylą, jis ilgiems metams pasodinamas į kalėjimą. Vietoj to, kad atskleistų šį nusikaltimą, Vilniaus apygardos teismas prisidengia formaliu atsakymu, kad neva mano prašymas kartotinis, visas šias aplinkybe s jau neva teismas išnagrinėjo. Toks požiūris tik iliustruoja tą apgailėtiną dabartinę teisinę sistemą, kuri atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje tik todėl, kad klausė ne įstatymų, tačiau politikų nurodymų.
Todėl manau, kad Lietuvos Aukščiausiajam teismui neišvengiamai, objektyviai būtina atlikti Apeliacinio teismo, nagrinėjusio skundą kaip aukštesnės instancijos teismas, priimto sprendimo patikrą ir įvertinti jo teisėtumą ir pagrįstumą. Nes visuomenė reikalauja atsakymų šioje byloje, o teismų bandymas „numuilinti” šią bylą tik dar labiau skatina nepasitikėjimą teisine sistema.
Šias aplinkybes – kad prokuratūra ir teismas puikiai žinojo, kad žudikų buvo du, tačiau nusikaltimą „nurašė” ant vėliau taip pat nužudyto Drąsiaus Kedžio – nevertino nei teismas, nei prokuratūra, nors ir turėjo pareigą jas ištirti.
Tokia praktika slėpti žudikus nestebina įsigilnus į kitas šios bylos aplinkybes – tai yra baudžiamoji byla suklastota tariamam D.Kedžio „padėjėjui” Raimundui Ivanauskui, kuris nusikaltimo metu buvo gydymo įstaigoje ir turi tvirtą alibi. Tačiau vis vien prokuratūros buvo padarytas „padėjėju”. Vienintelis to įrodymas – recidyvisto Mindaugo Žalimo žinomai melagingi parodymai. Tai, kad M.Žalimas prisipažino žurnalistui V.Gaiveniui davęs melagingus parodymus prieš R.Ivanauską, siekdamas išvengti atsakomybės kitoje byloje, patvirtino ir jau minėtas žurnalistas V.Gaivenis, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr.
Nors pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šioje dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įstatymas numato , kad Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu, šiuo konkrečiu atveju Teismas nesivadovavo minėtu įstatymu. Teismas įrodymus vertino nepašalinęs prieštaravimų – trys tiesioginiai liudininkai matė, kad žudikų buvo du, nors žudiku pripažintas vienas D.Kedys.
Vienintelis įrodymas buvo M.Žalimo parodymai, kurie to pačio Vilniaus miesto apylinkės teismo jau pripažinti melagingais, pripažinta, kad M.Žalimas nieko nežinojo apie D.Kedžio planus, tik girdėjo jo kalbas apie tai, kad visą gyvenimą kovos su jo dukterį išprievartavusiais pedofiljais. Todėl nieko konkretaus policijos pareigūnai nesužinojo ir nekreipė dėmesio. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinta kad įrodymų vertinimas ir tik jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo pareiga, tačiau teismas šios pareigos neatliko.
Prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl minėtų nusikaltimų, ir šias esmines aplinkybės – apygardos teismas pripažino, kad tiek prokuratūros, tiek ir apylinkės teismo veiksmai prieštarauja įstatymui, tačiau juos vis tiek legalizavo ir mano skundą atmetė – turėtų būti vertinamos Aukščiausiojo teismo. Atkreipiamas teismo dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad žemesnių teismų nutartis neteisėtomis, jas vis tiek įteisino.
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Kursevičius nustatė, kad prokuratūros priimtas „raštelis” dėl mano skundo, kurio prašoma pradėti tyrimą dėl teisėjo nužudymo bylos klastojimo, yra neteisėtas : „Kita vertus, apeliantas yra teisus teigdamas, kad, vadovaujantis BPK 168 straipsnio 2 dalimi, atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas surašo motyvuotą nutarimą. Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, kad toks nutarimas gali būti skundžiamas (BPK 168 straipsnio 5 dalis)”, tačiau pripažinęs prokuroro „raštelį” neteisėtu, teisėjas Kursevičius vis tiek jį legalizavo, ir nurodė, kad „bus gerai”.
Teisėjas Kursevičius vėlgi pasirėmė prokurorų priimtu jų darbo aprašu, kuris priimtas tam, kad nereikėtų vykdyti įstatymo ir tirti sunkių nusikaltimų, tačiau kuris kategoriškai prieštarauja jau minėtam BPK 168 str., kuris aiškiai sako, kad gavę skundą prokurorai turi priimti motyvuotą nutarimą.
Todėl apygardos teismo nutartis, kuria pripažįstamas prokuroro „raštelio” neteisėtumas, tačiau kartu jis ir pripažintas teisėtu ir tinkamu, jau vien dėl šios priežasties yra neteisėta.
Visiškai nepagrįsta yra ir Vilniaus apygardos teismo nuomonė, kad mano skundas yra kartotinis, ir kad neva dėl to teismas jau pasisakė. Iš esmės tokia išvada yra visiškas melas ir dokumento suklastojimas, nes nė vienas teismas nevertino visų šių nusikaltimų ir jų klastočių bendrame kontekste – pedofilija Garliavos pedofilijos byloje tikrai buvo, tačiau politikų nurodymu įtariamajam pareikštas tik kaltinimas „priekabiavimu” (kaip „priekabiavimas” susijęs su „kieto buko daikto” kišimą vaikui į užpakalį, teismas ir prokuratūra nepaaiškino), teisėjo žudikai buvo du, ir jie nenustatyti, o paslėpti, byla suklastota nekaltam žmogui už tai, kad jis atsisakė melagingai liudyti prieš N.Venckienę. Vienintelis įrodymas – M.Žalimo melagingi parodymai, kurie teismo jau pripažinti kaip melagingi. Nė vienas iš šių nusikaltimų nebuvo ištirtas ir teisėjas Kursevičius meluoja, sakydamas, kad jie jau buvo ištirti ir teismų įvertinti. Tai banalus ir apgalėtinas melas, kurį teisėjas įrašo į savo nutartį ir taip šiuos nusikaltimus pridengia.
Keistas ir teisėjo Kursevičiaus požiūris į mano asmenybę – jis išvardina visą eilę procesinių dokumentų, kuriuose aš buvau nuteistas už visiškai teisėtą veiklą, teismams pritaikius Konstitucijoje uždraustą cenzūrą. Visi šie nusikaltimai taip pat nėra ištirti, ir dar laukia savo laiko, tačiau tai niekaip nesusiję su teisėjo Furmanavičiaus nužudymu.
Teisėjas Kursevičius pats sau prieštarauja, nes galiausiai pripažįsta, kad nė vienas iš mano skunde nurodytų nusikaltimų nėra ištirtas, ir nurodo, kad „pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės niekada nebuvo tiriamos, tačiau tokios aplinkybės greičiau vertintinos BPK XXXIII skyriuje nustatyta tvarka, vis tik pareiškėjas ne tik, kad nenurodo šiuo aspektu naujų aplinkybių, pagrindžiančių prokurorų ar kitų asmenų piktnaudžiavimą, bet ir neturi teisės kreiptis į teismą šia tvarka”.
Visiškai naujos aplinkybės – visa Garliavos byla remiasi „liudininko” Mindaugo Žalimo žinomai melagingais parodymais, kuriuos melagingais jau pripažino Vilniaus miesto apylinkės teismas. Teismas nevertino tos esminės aplinkybės, kad pats Žalimas prisipažino žurnalistui V.Gaiveniui, kad žinomai melagingus parodymus R.Ivanausko byloje jis davė tik todėl, kad išvengtų atsakomybės baltarusio sumušimo byla. Žodžiu, sugriuvo visa prokuratūros sukurta versija apie tai, kad teisėją neva nušovė D.Kedys, o jam talkino aklas žmogus. Tai akivaizdus piktnaudžiavimas, tarnybos pareigų neatlikimas ir klastojimas. Kažkada teismui teks taisyti savo pridarytas klaidas Garliavos byloje, nes pernelyg daug sunkių nusikaltimų padaryta, ir byla sufabrikuota itin neprofesionaliai ir grubiai.
Man keista, kad teisėjo nužudymą turiu tirti aš, žurnalistas, kai pati teisėjų bendruomenė turėtų būti suiteresuota šio nusikaltimo atskleidimu, o ne nuslėpimu. Renku faktus, kurie nepaneigiamai nurodo, kad šis nusikaltimas iki šiol neatsleistas.
Jeigu manote, kad kova su šita mafija, kuri kažkodėl vadinasi „teisine sistema”, yra ir kova už jūsų teises, kviečiu paremti leidinį šioje veikloje.
Primenu, kad esu visiškai vienas prieš visą valstybės sistemą, kuri beatodairiškai gina mafijos interesus.
Kviečiame skaitytojus paremti portalą
UAB „Grėsmės nacionaliam saugumui” , įmonės kodas 305440939
a. s. LT187290099041114633
