Kad išsukti nusikaltėlį, teisėja Grinevičiūtė-Galgonė atsisakė priimti į bylą nusikaltimo įrodymus

Aurimas Drižius

Vakar turėjau tokią audringą dieną – pusdienį praleidau Vilniaus miesto apylinkės teisme, kuriame esu teisiamas kartu su gydytoja Viktorija Sliesoraitiene už tai, kad mes „bendrininkų grupėje” šmeižėme jos buvusį sutuoktinį, aukštą valdininką Vygandą Sliesoraitį.

Tai yra aš esu kaltinamas pvz. tuo, kad apšmeižiau gerbiamą tarnautoją, paskelbdamas straipsnyje, kad jis galimai suklastojo dokumentus – savo žmonos turto ir pajamų deklaraciją. Kai teismui pateikiau suklastotą V.Sliesoraitienės deklaraciją, kurioje aiškiai matosi, kad ją pasirašo žmogus, pasirašantis V.Sliesoraičio pavarde, kuris net nubraukia deklaracijoje savo asmens kodą ir nurodo sutuoktinės, parašo, kad jis pataisė tą deklaraciją, ir nurodo savo gyvenamos vietos adresą.

V.Sliesoraitienė sako, kad jos parašas suklastotas, ir kad ji įtaria, kad šią deklaraciją suklastojo jos buvęs sutuoktinis tam, kad išvengtų mokesčių:

Dokumentas – Viktorijos Sliesoraitienės deklaracijos ji nepasirašė, tačiau deklaraciją pateikė jos sutuoktinis (galimai) Vynagdas Sliesoraitis, pasirašęs ir už žmoną, „Tai suklastotas dokumentas, – sako moteris. Prokuroras Navickas nurodo, kad tai šmeižtas, o tam, kad nesugriauti kaltinimo ir nuteisti nekaltus žmones, teisėja Galgonė atsisako priimti šį įrodymą į bylą. Taip veikia ši mafija. Tokių dokumentų dar yra apie 50, kurie visiškai sugriauna prokuroro triūsą. Todėl dokumentai nepriimti.

Prokuroras Navickas, gavęs pareiškimą tirti nusikaltimą, jį „numuilina”, ir kelia bylą tiems žmonėms, kurie paviešino nusikaltimą – tai yra man ir V.Sliesoraitienei. Byla dėl tariamo „šmeižto” keliasi į teismą, kur ją nagrinėja jau minėta Grinevičiūtė

Na, o teisėja atsisako priimti visus šiuos įrodymus, sakydama, kad aš pats praeitame posėdyje sakiau, kad jokių prašymų daugiau neturėsiu.

„Jūs meluojate, nieko panašaus nesu sakęs”, – neišlaikė nervai ir man, nes tikrai žinau, kad nieko panašaus nesu sakęs.

Kitaip sakant, teisėja Grinevičiūtė nagrinėja bylą, kurioje aš esu kaltinamas šmeižtu, tačiau kai pateikiu įrodymus, kad tai joks ne šmeižtas, teisėja atsisako priimti šiuos dokumentus, nes tai visiškai sugriautų kaltinimą.

Ir tada tektų kelti bylą „nukentėjusiam” V.Sliesoraičiui. Žinoma, tam, kad tai nuslėpti, teisėja Grinevičiūtė ir prokuroras Navickas veikia bendrininkų grupėje (taip aš manau), ir atsisako priimti šiuos įrodymus.

Tuo negalėjo patikėti nei robotas, nei advokatas.

„Atsisakyti priimti byloje įrodymus yra tas pats, kad užsirūkyti teismo posėdyje”, – pakomentavo advokatas.

Na, o robotas ėmė stebėtis – kokiu pagrindu teisėja atsisakė priimti įrodymus. Jokiu, tiesiog pasakė, kad jų nepriims, ir gal būt, priims vėliau.

Prokuroras surašė 40 pls. teiginių, į kuriuos sudėjo visus LL straipsnius apie Sliesoraitį, ir paskelbė, kad visi šie teiginiai yra šmeižtas.

Dar įdomiau, kad prokuroras Navickas tiek mane, tiek ir gydytoją Sliesoraitienė padarė „nusikaltimo bendrininkais” vien todėl, kad moteris kreipėsi į redakciją, o aš apie tą istoriją parašiau kelis straipsnius.

Kaltinamasis: Aurimas Drižius
Baudžiamoji byla Nr. 1-1328-1096/2026
SKUNDAS
Dėl nepagrįsto BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo
Skundžiu teismo sprendimą dalyje, kurioje mano atžvilgiu taikoma BK 60 straipsnio 1 dalies 1
punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas bendrininkų grupėje.
Manau, kad ši aplinkybė byloje nėra nei faktiškai nustatyta, nei teisiškai pagrįsta.

1. Kaltinime nenurodytas nė vienas bendrininkavimo požymis
   Pagal BK 24 straipsnį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau asmenų
   dalyvavimas darant nusikalstamą veiką.
   Tam būtina nustatyti: konkretų bendrininką; bendrą nusikalstamą sumanymą;
   suderintus veiksmus; bendrą tikslą; tyčią kartu padaryti nusikalstamą veiką.
   Tačiau kaltinamajame akte nėra nurodyta: su kuo aš tariamai susitariau;
   kada toks susitarimas įvyko; kokie konkretūs veiksmai buvo suderinti;
   kokia buvo bendra nusikalstama tyčia.
   Vienintelė prokuroro frazė:
   „atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė bendrininkų grupė“
   negali būti laikoma pakankamu BK 60 straipsnio taikymo pagrindu.
2. Žurnalistinis bendravimas nėra bendrininkavimas
   Kaltinimas faktiškai grindžiamas tuo, kad rinkdamas informaciją bendravau su įvairiais
   asmenimis, tarp jų Viktorija Sliesoraitiene.
   Tačiau: informacijos gavimas iš šaltinių;
   dokumentų gavimas;
   registrų duomenų analizė;
   bendravimas su liudytojais;
   bendravimas su proceso dalyviais;

yra įprasta tiriamosios žurnalistikos veikla, saugoma Konstitucijos 25 ir 44 straipsnių bei
Visuomenės informavimo įstatymo.

Joks įstatymas nenumato, kad žurnalistas tampa bendrininku vien dėl to, kad gauna informaciją iš
šaltinio.

3. Publikacijos buvo paremtos dokumentais

Byloje pateikti dokumentai rodo, kad publikacijos buvo grindžiamos:

Registrų centro duomenimis;
Hipotekos registro dokumentais;
VMI deklaracijomis;
bankų dokumentais;
teismų bylų medžiaga;
antstolio protokolu;
liudytojų parodymais.

Todėl publikacijų rengimas buvo teisėta žurnalistinė veikla.

4. Viešojo asmens kritika turi sustiprintą apsaugą

Publikacijose buvo nagrinėjami klausimai, susiję su viešuoju asmeniu Vygantu Sliesoraičiu.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką:

viešųjų asmenų kritikos ribos yra platesnės;
žiniasklaida atlieka demokratinės visuomenės „sarginio šuns“ funkciją;
baudžiamasis persekiojimas dėl viešojo intereso informacijos turi būti taikomas itin išimtiniais
atvejais.

5. BK 60 straipsnio taikymas pažeidžia nekaltumo prezumpciją

Kadangi byloje nėra jokių duomenų apie:

susitarimą;
bendrą tikslą;
bendrus veiksmus;
bendrą tyčią,

BK 60 straipsnio taikymas grindžiamas prielaidomis, o ne įrodymais.

Tai prieštarauja: BPK 20 straipsniui;
BPK 44 straipsnio 6 daliai;
nekaltumo prezumpcijos principui.
Dėl BK 60 straipsnio netaikymo ir panaikinimo šioje byloje, šmeižikiškų teiginių atmetimo ir
žurnalistinės veiklos apsaugos

Aš, Aurimas Drižius, šioje byloje prašau panaikinti / netaikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 60 straipsnio nuostatų dėl tariamos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veikos
padarymo bendrininkų grupėje, kadangi tokios aplinkybės mano veiksmuose objektyviai ir
teisiškai nėra.
Šis prašymas grindžiamas tuo, kad mano, kaip žurnalisto, veiklą tiesiogiai saugo įstatymai.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis suteikia man teisę rinkti, gauti ir skleisti
informaciją, o 44 straipsnis draudžia bet kokią cenzūrą. Lietuvos Respublikos visuomenės
informavimo įstatymo 4 straipsnis patvirtina teisę rinkti ir viešinti informaciją, 5 straipsnis
draudžia neteisėtai riboti žurnalisto veiklą, 8 straipsnis garantuoja žurnalisto nepriklausomumą, o
41 straipsnis aiškiai nustato, kad žurnalistas turi teisę rinkti informaciją iš įvairių šaltinių, tikrinti
faktus ir naudoti gautus duomenis savo publikacijose. Tai reiškia, kad mano veiksmai –
bendravimas su žmonėmis, dokumentų gavimas, registrų duomenų tikrinimas ir jų paskelbimas –
yra teisėta ir įstatymų saugoma veikla, todėl negali būti iškreipiama , sumenkinama ir
laikoma nei nusikalstama, nei „bendrininkavimu“.
Pagal galiojančią Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakomybę
sunkinanti aplinkybė yra tai, kad veiką padarė bendrininkų grupė. Ši aplinkybė gali būti taikoma
tik tada, kai nustatomas sąmoningas kelių asmenų susitarimas kartu daryti nusikalstamą veiką,
bendras sumanymas, suderinti veiksmai ir tyčia veikti kaip bendrininkams. Vien faktas, kad
žurnalistas bendravo su skirtingais asmenimis, institucijomis ar rinko informaciją iš įvairių
šaltinių, savaime nesudaro jokios bendrininkavimo sudėties. Toks kvalifikavimas negalimas
remiantis prielaidomis, spėjimais ar formaliu kontaktų tarp asmenų konstatavimu.
Baudžiamajame procese kiekviena atsakomybę sunkinanti aplinkybė turi būti įrodyta leistinais ir
pakankamais įrodymais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20
straipsniu, o visi nepašalinti neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai pagal BPK 44 straipsnio 6
dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Šioje byloje nėra jokių duomenų, kad būčiau
su kuo nors susitaręs daryti nusikalstamą veiką, derinęs neteisėtus veiksmus, pasidalijęs
vaidmenimis ar veikęs bendros nusikalstamos tyčios pagrindu. Priešingai, mano veiksmai buvo
susiję išimtinai su profesine tiriamąja žurnalistine veikla – informacijos rinkimu, faktų tikrinimu,
viešų registrų duomenų analize, dokumentų vertinimu ir visuomenei reikšmingų aplinkybių
viešinimu.
Prokuroro Edvinas Navickas kaltinime pateiktas vienintelis teiginys – „atsakomybę sunkinanti
aplinkybė, kad veiką padarė bendrininkų grupė (BK 60 str. 1 d. 1 p.) ir veiką padarė recidyvistas
(BK 60 str. 1 d. 13 p.)“ – yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis ir neatitinka
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų. Toks vieno sakinio kaltinimo
sukonstravimas be jokio įrodymų išdėstymo, jų analizės ir ryšio su konkrečiomis bylos
aplinkybėmis pažeidžia BPK 219 straipsnio nuostatas, kurios įpareigoja kaltinamajame akte
nurodyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, įrodymus ir jų vertinimą.

Tokiu būdu prokuroras neįvykdė pareigos pagrįsti kaltinimą, ir šiurkščiai pažeidė BPK 20
straipsnyje įtvirtintą įrodymų vertinimo principą bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatytą
nekaltumo prezumpciją, nes atsakomybę sunkinančias aplinkybes prokuroras deklaruoja jų
neįrodžius.
Toks kaltinimo formulavimas rodo prokuroro Edvino Navicko esminį baudžiamosios teisės
normų nesupratimą, kvalifikacijos stoką, bei sąmoningą savivaldžiavimą ir tendencingą
įstatymo taikymą, diskredituojant žurnalistinę veiklą bei brutualiai ją kriminalizuojant . Bet
kuriuo atveju, toks procesinis dokumentas neatitinka įstatymo reikalavimų ir negali būti laikomas
teisėtu pagrindu taikyti BK 60 straipsnyje numatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes.
Tiriamosios žurnalistinės veiklos teisėtumą ir apsaugą tiesiogiai garantuoja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, nustatantis asmens teisę turėti įsitikinimus, laisvai reikšti
mintis bei gauti ir skleisti informaciją, taip pat Konstitucijos 44 straipsnis, draudžiantis masinės
informacijos cenzūrą. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnis
įtvirtina teisę laisvai rinkti, gauti ir skleisti informaciją, 5 straipsnis draudžia riboti viešosios
informacijos rengėjų veiklą kitaip nei įstatymu, 8 straipsnis įtvirtina viešosios informacijos
rengėjų ir žurnalistų nepriklausomumo principą, o 41 straipsnis nustato žurnalisto teisę rinkti
informaciją, tikrinti faktus, naudotis informacijos šaltiniais ir saugoti informacijos šaltinio
paslaptį.
Be to, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo
įstatymas suteikia teisę gauti valstybės institucijų disponuojamus duomenis, o viešų registrų,
įskaitant Registrų centro, duomenų analizė ir naudojimas žurnalistiniam tyrimui yra teisėtas
informacijos gavimo būdas. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
10 straipsnis taip pat saugo saviraiškos laisvę, įskaitant teisę gauti ir skleisti informaciją be
valdžios institucijų kišimosi. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą
pabrėžęs, kad žiniasklaida demokratinėje visuomenėje atlieka „sarginio šuns“ funkciją, o viešo
intereso klausimų tyrimas ir viešinimas turi sustiprintą apsaugą.
Vien aplinkybė, kad aš žurnalistas bendravau su informacijos šaltiniais, tame tarpe Viktoriją
Sliesoraitiene , valstybės institucijomis, įmonėmis ar kitomis organizacijomis, negali būti
tapatinamas bendrininkavimu. Priešingu atveju bet koks tiriamasis žurnalistinis darbas būtų
kriminalizuojamas, o tai prieštarautų tiek baudžiamosios teisės principams, tiek saviraiškos
laisvės apsaugai demokratinėje visuomenėje. Todėl BK 60 straipsnio taikymas mano atžvilgiu
yra teisiškai nepagrįstas, faktiškai neįrodytas ir naikintinas
Dėl tariamo „bendrininkavimo“
Prokuroro Edvinas Navickas kaltinimas kad mano, kaip žurnalisto, bendravimas su įvairiais
informacijos šaltiniais, liudytojais ar kitais asmenimis, įskaitant Viktoriją Sliesoraitienę,
savaime įvardijant „bendrininkavimą“, yra teisiškai nepagrįstas ir prieštarauja baudžiamosios
teisės normoms. Prokuroro Edvino Navicko kaltinimas manęs kaip žurnalisto neatitinka nei
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, nei baudžiamojo proceso principų, nes žurnalistui
bendrininkavimas negali būti konstatuojamas vien dėl kontakto, bendravimo ar informacijos
gavimo fakto. Pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnį bendrininkavimas yra tyčinis bendras
kelių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Vadinasi, tam prokuroras imperatyviai
privalėjo nustatyti konkrečius objektyvius ir subjektyvius požymius: bendrą nusikalstamą
sumanymą, iš anksto ar veikos metu suderintus veiksmus, vaidmenų pasiskirstymą ir tyčią
kartu padaryti nusikalstamą veiką. Nesant bent vieno iš šių požymių, bendrininkavimo

institutas negali būti taikomas. Tokių duomenų šioje byloje nėra,–tai bendrininkavimo
požymių nėra. Vienintelį šį kaltinimą grindžiantį teiginį , prokuroras Edvinas Navickas surašė
taip – citata: „atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad veiką padarė bendrininkų grupėje“ –
šios bylos kontekste vertintinas kaip ciniškas ir teisiškai nepagrįstas žurnalistinio darbo
menkinimas. Toks formalus sakinys nėra paremtas jokiais konkrečiais duomenimis apie tariamą
susitarimą, bendrą nusikalstamą tikslą, suderintus veiksmus ar tyčinį kelių asmenų dalyvavimą
darant nusikalstamą veiką, kaip to reikalauja BK 24 straipsnis. Vietoje pareigos remtis faktais ir
įrodymais, teisėtas tiriamosios žurnalistikos darbas – bendravimas su informacijos šaltiniais,
dokumentų rinkimas, registrų duomenų analizė ir viešo intereso informacijos skelbimas –
prokuroras nepagrįstai sutapatino su nusikalstamu bendrininkavimu. Toks vertinimas ne tik
iškraipo baudžiamosios teisės turinį, bet ir žemina žurnalisto profesiją, menkina spaudos laisvę
bei prieštarauja Konstitucijos 25 ir 44 straipsniuose įtvirtintiems principams.
Informacijos gavimas iš šaltinių, dokumentų pateikimas, komentarų davimas, bendravimas su
pareiškėjais, liudytojais ar kitais asmenimis, taip pat bendravimas su Viktorija Sliesoraitiene, yra
įprastas informacijos rinkimas ir savaime negali būti laikomas bendrininkavimu. Vien
informacijos šaltinio pateikti duomenys, komentarai ar dokumentai tokių požymių nesudaro.
Tiriamoji žurnalistika savo esme reiškia:

• informacijos rinkimą iš skirtingų šaltinių;
• dokumentų analizę;
• valstybės registrų duomenų tikrinimą;
• faktų lyginimą;
• visuomenei reikšmingos informacijos viešinimą.
  Tai yra teisėta profesinė veikla, saugoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio, kuri
  garantuoja teisę turėti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją. Spaudos laisvė negali būti
  ribojama vien dėl to, kad skelbiama kritiška informacija apie viešuosius asmenis ar galimus
  pažeidimus.
  Todėl bendravimas su asmenimis, liudytojais, nukentėjusiaisiais, tame tarpe Viktorija
  Sliesoraitiene įmonėmis nėra bendrininkavimas, o yra įprastas žurnalistinio tyrimo metodas.
  Tiriamoji žurnalistika savo esme reiškia teisėtą informacijos rinkimą iš skirtingų šaltinių,
  dokumentų analizę, valstybės registrų duomenų tikrinimą, faktų lyginimą ir visuomenei
  reikšmingos informacijos viešinimą. Tokia veikla yra saugoma Lietuvos Respublikos
  Konstitucijos 25 straipsnio, 44 straipsnio, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo
  įstatymo 4, 8 ir 41 straipsnių bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
  konvencijos 10 straipsnio.
  Todėl mano -žurnalisto bendravimas su asmenimis, pareiškėjais, liudytojais, nukentėjusiaisiais,
  įmonėmis ar kitomis organizacijomis, taip pat ir su Viktorija Sliesoraitiene, nėra ir negali būti
  laikomas bendrininkavimu – tai yra įprastas, teisėtas ir būtinas žurnalistinio tyrimo metodas.
  Jeigu prokuroras Edvinas Navickas šių esminių baudžiamosios teisės ir žiniasklaidos laisvės
  principų nesupranta, tai kelia pagrįstų abejonių dėl jo profesinės kvalifikacijos ir pareigos
  tinkamai taikyti įstatymą vykdymo. Prokuroras, pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros
  įstatymo 2 straipsnį ir BPK 2 straipsnį, privalo ginti viešąjį interesą, užtikrinti teisėtumą ir siekti,
  kad būtų atskleista tiesa, o ne formaliai ar tendencingai kriminalizuoti teisėtą profesinę veiklą.
  Toks akivaizdžiai nepagrįstas „bendrininkavimo“ konstatavimas vienu sakiniu prokuroro

taikomas sąmoningai, ignoruojant BK 24 straipsnio turinį ir byloje esančius faktinius duomenis,
sudaro pagrįstą prielaidą , kad procesiniai veiksmai atliekami ne siekiant teisingumo, bet tyčia
darant žalą man kaip žurnalistui ir sudarant naudą Vygantui Sliesoraičiui. Tokie veiksmai
neatitinka objektyvumo, nešališkumo ir įstatymo viršenybės principų, įtvirtintų BP
Dėl paskelbtų teiginių – tai ne šmeižtas, o faktiniai duomenys ir vertinimai
Prokuroras Edvinas Navickas teigia, kad mano paskelbta informacija yra šmeižtas, tačiau su tokiu
vertinimu kategoriškai nesutinku, nes neatitinka nei faktinių bylos duomenų, nei taikytinų teisės
normų. Tokį teiginį prokuroras Edvinas Navickas grindžia ne objektyviu įrodymų vertinimu,
o akivaizdžiu viešų dokumentų ir pateiktų duomenų ignoravimu , jų slėpimu ir
nemotyvuotu atsisakymu pradėti ikiteisminį tyrimą pateiktų dokumentų pagrindu
Vygantui Sliesoraičiui Prokuroras Edvinas Nacickas atsisakymuose pradėti ikiteisminį tyrimą
nepaneigia oficialiuose dokumentuose esančią informacija , tačiau ją slepią ir vietoje jos
tyrimo žurnalisto paskelbti faktai paskelbiami „šmeižtu“, todėl kyla pagrįstas klausimas ar tai
korupciniai santykiai ir ar tokiu būdu prokuroras Edvinas Navickas sąmoningai nukreipia
dėmesį nuo galimai Vyganto Sliesoraičio padarytų veikų ir sudaro palankios sąlygos išvengti
teisinės atsakomybės šiam asmeniui Todėl toks prokuroro vieno sakinio kaltinimas
bendrininkavimu yra ne klaidingas teisinis aiškinimas, bet akivaizdus ,sąmoningas
neveikimas ir faktinių nusikalstamų aplinkybių slėpimas ir iškraipymas, pažeidžiantis BPK 2
straipsnyje įtvirtintą pareigą išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai taikyti įstatymą
1-4 p. kaltinimo punkte nurodoma :
a)„Įmonę jis parduoda už 1000 ar 2000 eurų, kai tuo tarpu įmonė pirkta buvo už 300
000 Lt.“
Šis teiginį grindžiau ir grindžiu viešai prieinamais ir oficialiais duomenimis iš Registrų
centro. Mano naudoti duomenys yra apie įmonės UAB Šv. Luko medicinos centras (ankstesnis
pavadinimas Ortobatas) akcijų įsigijimo ir vėlesnio perleidimo sandorius. Dokumentuose
fiksuota , kad vienu metu šios bendrovės akcijos Vygantas Sliesoraitis pirko už 300 000 Lt (
priedas Nr 1 ), o vėliau pardavė už 2 000 Eur ( priedas Nr 1A) , tokios aplinkybės paskelbimas
yra faktinių duomenų atskleidimas, o ne šmeižtas.
Pažymėtina ir tai, kad šie duomenys buvo paviešinti viešo intereso pagrindu, todėl kad pats
Vygantas Sliesoraitis viešoje internetinėje erdvėje buvo prisistatęs kad yra viešasis asmuo.(
priedas Nr. 1B) Tokiu atveju informacijos apie jo veiklą, susijusią su įmonėmis ir sandoriais,
viešinimas atitinka teisėtą visuomenės teisę būti informuotai.
Viešų registrų duomenų citavimas negali būti kriminalizuojamas vien todėl, kad tie duomenys
nepalankūs Vygabtui Sliesoraičiui
b) šiuose kaltinimo punktuose nurodyta frazė – „Po to, kai sužinojo, kad jos deklaracijas buvęs
vyras už ją pateikdavo VMI, V. Sliesoraitienė pati kreipėsi į FNTT“ – buvo suformuluota
remiantis konkrečiais, patikrintais duomenimis, o ne prielaidomis . Viešai prieinamose VMI
duomenų prieigose užfiksavau viešo asmens Vyganto Sliesoraičio deklaracijų ( priedas Nr. 2)
koregavimus. Siekdamas patikrinti šias aplinkybes, susisiekiau su atsakingais VMI darbuotojais,
taip pat su V. Sliesoraičiu ir su Viktorija Sliesoraitiene, kurios vardu deklaracijos buvo teiktos ir/
ar koreguotos. V. Sliesoraitienė patvirtino, kad tokių deklaracijų pati neteikė ir jų nepildė. V.
Sliesoraitis į mano telefono skambuti atsiliepė , kai jam prisistačiau , V. Sliesoraitis
pavartojęs keiksmažodį , padėjo ragelį .Kreipiausi į prokuratūrą su konkrečiu prašymu pradėti
ikiteisminį tyrimą ir patikrinti, ar V. Sliesoraitienės vardu VMI pateiktos deklaracijos iš tikrųjų

buvo pildytos ir pasirašytos jos pačios, t. y. ar nėra dokumentų suklastojimo požymių, įskaitant
galimą parašo ar rankraščio neatitikimą. Prokuroras Edvinas Navickas atsisakė pradėti ikiteisminį
tyrimą, nors buvo pateikti konkretūs duomenys, kuriuos pagal BPK 168 straipsnį privalu
patikrinti, o pagal BPK 2 straipsnį – užtikrinti, kad galimai nusikalstama veika būtų ištirta. ,
vietoje to ėmė persekioti mane šiuos akivaizdžiai nusikalstamus duomenis paviešinusi
žurnalistą , kas prieštarauja BPK 2 straipsnio tikslui – atskleisti nusikalstamas veikas ir teisingai
pritaikyti įstatymą.
Prokuroro Edvino Navicko sąmoningas atsisakymas tirti dokumentus , kurie patvirtina Vyganto
Sliesorai2io nusikalstamą veiką ir tuo pačiu aktyvus procesinių veiksmų inicijavimas prieš juos
paviešinusį asmenį , mane , sudaro pagrindą prokuroro veiksmus vertinti pagal BK 228 str., nes
prokuroras Edvinas Navickas šiurkščiai veikė ir veikia priešingai tarnybos interesams,
selektyviai taiko įstatymą ir sudaro palankias sąlygas Vygantui Sliesoraičiui išvengti teisinio
įvertinimo. Tokiu būdu prokuroro Edvino Navicko veiksmai prieštarauja ne tik BK 228 ir 229
str., bet ir BPK 2 str. įtvirtintam imperatyvui atskleisti nusikalstamas veikas, taip pat BPK 168
str. kuris įpareigoja gavus duomenų apie galimą nusikalstamą veiką juos patikrinti.
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą aš, kaip tiriamosios žurnalistikos atstovas, veikiau
teisėtai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 44 str, Lietuvos Respublikos
visuomenės informavimo įstatymo 4, 8 ir 41 str. bei kitomis teisės normomis, suteikiančiomis
man teisę rinkti, tikrinti ir viešinti visuomenei reikšmingą informaciją. Mano veiksmai –
duomenų rinkimas iš viešų VMI šaltinių, jų analizė, informacijos tikrinimas susisiekiant su
Viktoriją Sliesoraitiene ir kitais asmenimis bei publikavimas – yra teisėta žurnalistinė
veikla, o ne nusikalstama bendrininkavimo veika. Mano veiksmuose nėra jokių
bendrininkavimo požymių, todėl BK 60 str. taikymas šioje byloje yra visiškai nepagrįstas. Aš
neveikiau su niekuo bendrininkaudamas, o vykdžiau teisėtą, įstatymų saugomą tiriamąją
žurnalistinę veiklą, tuo tarpu prokuroro Edvino Navicko veiksmai akivaizdžiai neteisėti ir
šiurkščiai pažeidžia įstatymo reikalavimams.
•minėtuose kaltinimo punktuose nurodoma“„Pasak V. Sliesoraitienės, <…> iki 2020 m.
lapkričio 18 d., Vygantas Sliesoraitis iš UAB Ortobatas <…> sąskaitos pasisavintų 300 000
Lt (86 886,01 eurų) negrąžino“
Prokuroras Edvinas Navickas vertina kaip šmeižtą, nors iš tikrųjų tai yra tikslus viešame
teismo procese gautos informacijos perteikimas. Šis teiginys nėra mano sugalvotas – tai yra
civilinėje V. Sliesoraičio ir V. Sliesoraitienes skyrybų byloje pateiktos šalies pozicijos ir
dokumentų publikavimas , kurį aš, kaip žurnalistas, teisėtai paskelbiau.
Be to, paties Vyganto Sliesoraičio parodymai 2024 m. birželio 17 d. teismo posėdyje (priedas
Nr. 3) patvirtina, kad Vygantas Sliesoraitis šiame viešame posėdyje pasisakydamas apie jo
išimtus savo naudai 300 000 Lt. keliolika kartų teigia vienas kitam prieštaringus teiginius
kurie prieštarauja iš viešo teismo posėdžio gautiems dokumentams . V. Sliesoraitis pats
nurodė, kad bendrovė „Ortabatas“ buvo įsigyta už paskolą, neva siekusią 460 000 Lt, tačiau
viešai prieinam „LR Hipotekos registro išrašas (išsami forma)“ , gautas iš Registrų centro ir
pateiktas FNTT, rodo priešingai – tokios paskolos 2007 m. V. Sliesoraitis negavo
Žurnalistiškai tapo įdomu kodėl Vyganto Sliesoraičio parodymai šiame aukščiau
nurodytame viešame teismo posėdyje neatitinka oficialių LR Hipotekos duomenų.
Pagal gautus SEB banko dokumentus 2007-08-16 Vygantas Sliesoraitis iš UAB „Ortabatas“
sąskaitos paėmė 300 000 Lt ir pervedė juos į savo asmeninę sąskaitą.( priedas Nr.3A , 3B , Tuo
tarpu nėra jokių duomenų, kad šią suma Vygantas Sliesoraitis būtų grąžinęs bendrovei–

priešingai, gauti bendrovės sąskaitos išrašai rodo, kad po Vyganto Sliesoraičio 300 000 Lt
pavedimo sau į savo asmeninę sąskaitą jokie pinigai į bendroves sąskaitą nebuvo sugrąžinti.
Atsižvelgiant į tai, mano paskelbta informacija yra paremta:

• viešo teismo proceso duomenimis;
• oficialiais Registrų centro ir hipotekos registro dokumentais;
• bankiniais išrašais;
• pačių proceso dalyvių parodymais.
  Todėl šios informacijos paskelbimas yra teisėtas žurnalistinės veiklos veiksmas, o kaltinimas
  šmeižtu yra akivaizdžiai nepagrįstas ir absurdiškas, nes baudžiamoji atsakomybė negali kilti už
  tikslų viešo proceso metu pateiktos informacijos citavimą ir dokumentais pagrįstų duomenų viešo
  asmens paviešinimą.
  Nurodyti duomenys buvo gauti teisėtu būdu – iš viešo teismo posėdžio, skelbiamo , kuriame
  dalyvavau kaip žurnalistas. Mano dėmesį pirmiausia patraukė viešai prieinamoje E-teismų
  informacijoje esantis įrašas, kad civilinėje skyrybų ir turto padalijimo byloje, kurioje dalyvavo
  Vygantas Sliesoraitis ir Viktorija Sliesoraitienė, Vygantą Sliesoraitį trečiuoju asmeniu kaip
  reikia suprasti advokatų statusu atstovavo prokuratūra. Būtent ši aplinkybė paskatino detaliau
  tikrinti bylos medžiagą ir joje pateiktus duomenis.
  Todėl cituojamas teiginys – „Pasak V. Sliesoraitienės, <…> iki 2020 m. lapkričio 18 d., Vygantas
  Sliesoraitis iš UAB „Ortabatas“ <…> sąskaitos pasisavino 300 000 Lt (86 886,01 eurų) ir
  negrąžino“ – yra tikslus civilinio proceso metu pateiktos informacijos perteikimas, o ne mano
  sugalvotas faktas juolab bėra joks bendrininkavimas . Tokios informacijos paskelbimas, remiantis
  viešo teismo proceso duomenimis ir papildomai patikrintais registrų duomenimis, yra teisėtas
  žurnalistinės veiklos veiksmas ir negali būti vertinamas kaip šmeižtas ar/ir bendrininkavimas
  Dėl 18 punkte nurodyto kaltinimo paneigimo
  Kaltinime nurodytas teiginys – „Tai nebuvo tušti žodžiai – V. Sliesoraičio iniciatyva buvo
  iškeltos baudžiamosios bylos ne tik jo žmonai V. Sliesoraitienei, tačiau ir dukrai Eglei
  Sliesoraitytei“ – yra nepagrįstai vertinamas kaip šmeižtas, nors atitinka faktines aplinkybes.
  Pats Vygantas Sliesoraitis civ. teismo proceso metu patvirtino , kad Kauno policijoje, jo
  vardu advokatas Andrius Budvytis organizavo ir pateikė prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą
  Kauno m. Nemuno policijos komisariate dėl jo dukros Eglės Sliesoraitytės. Tai reiškia, kad
  procesas buvo inicijuotas per jo atstovą (advokatą), t. y. jo vardu ir jo interesais.
  Nors šis ikiteisminis tyrimas vėliau buvo nutrauktas, pats faktas, kad jis buvo pradėtas, yra
  objektyvus ir patvirtintas. Todėl mano paskelbtas teiginys apie tokių procesų inicijavimą atitinka
  tikrovę.
  Aš žurnalistas, skelbdamas informaciją apie pradėtus procesus ar jų inicijavimą, neprivalau
  vertinti galutinio bylos rezultato kaip vienintelio kriterijaus – svarbu tai, kad pats inicijavimo
  faktas egzistavo ir buvo patvirtintas oficialiose institucijose.
  Todėl mano paskelbtas teiginys yra pagrįstas, atitinka faktines aplinkybes ir negali būti laikomas
  šmeižtu. Be to, šis epizodas neturi jokio ryšio su tariamu bendrininkavimu, nes nėra jokių
  duomenų apie mano veikimą kartu su kitais asmenimis darant nusikalstamą veiką, todėl BK 60
  straipsnio taikymas šiuo pagrindu yra nepagrįstas.
  Dėl kaltinimo 5–32 punktų pasikartojimo ir BK 60 straipsnio nepagrįsto taikymo

Kaltinimo 5–32 punktuose prokuroras Edvinas Navickas kartoja tas pačias aplinkybes ir tuos
pačius faktus tik nurodo skirtingas publikacijas. Kaltinime nuolat kartojamos tos pačios temos:
Vyganto Sliesoraičio ryšiai su valstybės įmonių valdybomis, UAB „Ortobatas“ / UAB „Šv. Luko
medicinos centras“ 300 000 Lt pasisavinimas , VMI deklaracijų pateikimas Viktorijos
Sliesoraitienės vardu.
Tai reiškia, kad kaltinimas nėra pagrįstas savarankiškomis naujomis veikomis, o dirbtinai
išskaidytas į daug punktų, nors faktinis pagrindas yra tas pats. Vien tai, kad ta pati informacija
buvo paminėta keliose publikacijose, nesukuria naujos nusikalstamos veikos ir negali
kiekvieną kartą iš naujo pagrįsti BK 60 straipsnio taikymo.
Pagal BK 24 straipsnį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje
susitarusių asmenų dalyvavimas darant konkrečią nusikalstamą veiką. Vadinasi, kiekvienam
tariamam bendrininkavimo atvejui privalo būti nurodyta: su kuo konkrečiai aš susitariau, kada
susitariau, kokią nusikalstamą veiką susitariau daryti, kokie buvo mano ir kito asmens veiksmai,
koks buvo bendras nusikalstamas tikslas. kaltinimo 5–32 punktuose to nėra juose tik kartojamos
tos pačios aplinkybės ir ta pati informacija kaip 1-4 punktuose ,tik skirtingose publikacijose.
Kadangi nesikeičia nei tema, nei faktinis pagrindas, akivaizdu, kad nesikeičia ir informacijos
šaltiniai (tie patys dokumentai, tie patys teismo procesiniai dokumentai ). Vien tik tos pačios
informacijos pakartotinis paskelbimas negali būti laikomas nauju susitarimu ar nauju
bendrininkavimo atveju.
Kartotinai akcentuoju , kad kaltinime nurodomose 5-32 p publikacijos tos pačios temos kaip ir
1-4p. ir remiamasi tais pačiais dokumentais, tais pačiais teismo procesiniais dokumentais , tai
reiškia, kad nėra jokio naujo susitarimo, jokios naujos bendros tyčios ir jokių naujų suderintų
veiksmų.
Tokiu atveju bendrininkavimas negali būti nei „atsinaujinantis“, nei „kartotinis“, nes įstatymas
nenumato galimybės tą pačią faktinę bazę dirbtinai paversti keliomis nusikalstamomis
veikomis. Priešingai, toks kvalifikavimas pažeidžia BK 24 straipsnio esmę ir BPK 20
straipsnyje įtvirtintą reikalavimą vertinti įrodymus pagal jų tikrąjį turinį, o ne formaliai
dauginti kaltinimus.
Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti
konstatuojama tik tada, kai veiką padarė bendrininkų grupė. Tačiau pats straipsnių publikavimas,
bendravimas su informacijos šaltiniais, viešų dokumentų tikrinimas, teismo posėdžių stebėjimas
ir gautų duomenų viešinimas nėra bendrininkavimas. Tai yra žurnalistinė veikla.
Kaltinimo akte negalima mechaniškai kartoti BK 60 straipsnio vien todėl, kad keliose
publikacijose kartojosi tos pačios temos. Toks prokuroro metodas yra teisiškai nepagrįstas, nes
atsakomybę sunkinanti aplinkybė turi būti įrodyta konkrečiais duomenimis, o ne formaliai
prirašyta prie kiekvieno publikacijos epizodo. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai turi būti
vertinami pagal jų visumą, o pagal BPK 219 straipsnį kaltinamajame akte turi būti aiškiai
nurodytos faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės ir įrodymai, kuriais kaltinimas grindžiamas.
Šiuo atveju kaltinime nėra parodyta, kokiais konkrečiais veiksmais aš tariamai bendrininkavau.
Nėra nurodyta nei bendras nusikalstamas susitarimas, nei vaidmenų pasiskirstymas, nei tyčia
daryti nusikalstamą veiką. Todėl BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas yra nepagrįstas.
Atskirai pažymiu , kad kaltinimo punktuose minimi teiginiai buvo skelbiami viešo intereso
pagrindu. Jie buvo susiję su asmeniu, Vygantu Sliesoraičiu ,kuris pats viešose interneto
prieigose pristatinėjo kaip viešas asmuo ir pats save siejo su valstybės įmonių valdybomis,

taip pat ir mokestinėmis aplinkybėmis, apie kurias informaciją pateikiama viešuose registruose
, teismo posėdžiuose ir kituose informacijos šaltiniuose Pagal Konstitucijos 25 straipsnį
žurnalistui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, pagal Konstitucijos 44
straipsnį masinės informacijos cenzūra draudžiama, o Visuomenės informavimo įstatymas
įtvirtina žurnalisto informacijos rinkimo, rengimo ir skelbimo tvarką ir teisę bei teisę remtis
šaltiniais.
Todėl mano veiksmai kaltinimo 5–32 punktuose yra ne bendrininkavimas ir ne nusikalstama
veika, o teisėta tiriamosios žurnalistikos veikla. Kaltinimo kartojimas skirtinguose punktuose
negali tapti įrodymu. Toks BK 60 straipsnio kartojimas yra nepagrįstas, nesąžiningas ir
akivaizdžiai menkina žurnalistinę veiklą, kai vietoje faktų patikrinimo bandoma kriminalizuoti
viešo intereso informaciją paskelbusį žurnalistą.
Publikacijoje perteikiau šaltinių medžiaga, kuriuose atsispindi kitų asmenų išgyvenimai, jų
skausminga asmeninė situacija , pagrįsta VMI , Registrų centro Hipotekos ir kt. dokumentais
aš kaip žurnalistas tik perdaviau ją visuomenei. Aš nesukūriau ir neišgalvojau jokios
informacijos – publikacijose perteikiau dokumentuose esančius duomenis. Todėl
kaltinamajame akte negali būti teigiama, kad veikiau tyčia skleisti melagingą informaciją.
Pagal BK 154 straipsnio taikymo praktiką baudžiamajai atsakomybei būtina nustatyti, kad
asmuo žinojo, jog skleidžiama informacija yra melaginga, ir ją sąmoningai skleidė. Mano atveju
tokios aplinkybės neegzistuoja, nes aš rėmiausi konkrečiais, identifikuojamais šaltiniais – teismo
procesais ir kitais dokumentais . Tai objektyviai paneigia galimybę konstatuoti, kad žinojau
informaciją esant melagingą .Be to, tokie mano veiksmai pagal savo pobūdį negali sudaryti ir
bendrininkavimo pagal BK 60 straipsnį, nes nėra jokio susitarimo daryti nusikalstamą veiką,
nėra bendros tyčios ir nėra suderintų veiksmų. Informacijos gavimas ir jos paskelbimas yra
žurnalistinė veikla, o ne veikimas kartu darant nusikalstamą veiką.
Todėl mano veiksmuose nėra nei tiesioginės tyčios skleisti melagingą informaciją, nei
bendrininkavimo požymių.
Dėl žurnalisto persekiojimo
Šioje situacijoje matyti ne objektyvus įstatymo taikymas, o mano, kaip žurnalisto, persekiojimas
dėl vykdytos tiriamosios veiklos ir kritinių publikacijų .Šioje byloje akivaizdžiai matyti, kad
mano atžvilgiu taikomas ne objektyvus įstatymo aiškinimas, o baudžiamojo proceso priemonėmis
vykdomas persekiojimas dėl mano, kaip žurnalisto, vykdytos tiriamosios veiklos ir viešo intereso
publikacijų. Toks procesas prieštarauja pačiam baudžiamojo proceso tikslui, įtvirtintam BPK 2
straipsnyje – atskleisti nusikalstamas veikas ir teisingai pritaikyti įstatymą, o ne persekioti asmenį
už teisėtą profesinę veiklą Aukščiausias Teismas taip pat yra nurodęs, kad žurnalistams leidžiama
tam tikra perdėjimo ar provokacijos laisvė, o viešųjų asmenų kritikos ribos yra žymiai platesnės
nei privačių asmenų
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad:

• žiniasklaida yra demokratinės visuomenės „sarginis šuo“;
• žurnalistams leidžiama tam tikra perdėjimo ar provokacijos laisvė;
• viešųjų asmenų kritikos ribos yra platesnės nei privačių asmenų;
• baudžiamasis persekiojimas už viešo intereso temas turi būti taikomas itin išimtinai.
  Todėl baudžiamoji teisė negali būti naudojama kaip priemonė nutildyti nepatogų žurnalistą,o
  baudžiamosios teisės taikymas už viešo asmens galimai nusikalstamos veikos paviešinimą iš

esmės prieštarauja Konstitucijos 25 ir 44 straipsniams ir iškreipia jų turinį. Toks persekiojimas
faktiškai tampa tiesiogine cenzūros ir susidorojimo su nepatogiu žurnalistu forma, kuri
demokratinėje teisinėje valstybėje yra draudžiama.
Dėl prokuroro veiksmų
Taip pat pažymiu, kad prokuroras Edvinas Navickas atsisakė tirti jam pateiktą medžiagą dėl
galimų Vygantas Sliesoraitis nusikalstamų veikų, tačiau tuo pačiu inicijavo procesinius veiksmus
prieš mane. Tokios aplinkybės akivaizdžiai demonstruoja prokuroro nešališkumą,
objektyvumo nebuvimą ir piktnaudžiavimą procesinėmis galiomis.
Vadovaujantis išdėstytu , Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 44 straipsniais, LR BPK 2,
3, 20, 44 ir 168 straipsniais, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 4, 8 ir 41
straipsniais bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsniu
Teismo prašau :

• Panaikinti / netaikyti BK 60 straipsnio nuostatų mano atžvilgiu kaip akivaizdžiai
  nepagrįstų.
• Pripažinti, kad informacijos rinkimas iš įvairių šaltinių nėra bendrininkavimas.
• Įvertinti, kad paskelbta informacija buvo grindžiama viešais dokumentais, registrų
  duomenimis ir šaltinių informacija.
• Nutraukti nepagrįstą baudžiamąjį persekiojimą mano, kaip žurnalisto, atžvilgiu.
  Priedai:
• Registrų centro dokumentai.
• Publikacijų kopijos.
• Kita turima medžiaga.
  Aurimas Drižius