Henrikas Daktaras kreipėsi į Seimo narius : „Jums rašo buvusios baltos mafijos klano belaisvis”

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI

(Lietuvos piliečių sąžininguose rinkimuose išrinktiems Seimo nariams, Tautos atstovams)
Nuo nekaltai nuteistojo HENRIKO DAKTARO, atliekančio laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę
Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ajame kalėjime, 19-2 būryje
Pravieniškių g. 5, Pravieniškių II k., Kaišiadorių r. sav.

ATVIRAS LAIŠKAS – PRAŠYMAS

2025 m. gegužės 12 d.,

Pravieniškės, Kaišiadorių r.

Brangūs Seimo nariai,

Jums rašo buvusios baltos mafijos klano belaisvis. Nors mafijos klanas išėjo atostogų, tačiau mano padėtis nepasikeitė, aš ir toliau lieku belangėje kalėti be jokios vilties kada nors išeiti į laisvę.
Gerbiami Seimo nariai, esu nuteistas dėl to, ko nepadariau, o nuteistas esu iki gyvos galvos. Mane nuteisė dėl to, kad aš, esą, 1993 m. gruodžio 25 d. 22.00 nužudžiau savo giminaitį Rimantą Ganusauską, pravarde Mongolas. Šis asmuo buvo degradavęs narkomanas, kas, suprantama, jokiu būdu nereiškia, kad jį reikėjo nužudyti ar juo labiau, kad tai padariau aš. Mane nuteisė remdamiesi toje pačioje baudžiamojoje byloje kaltinto asmens – Rimvydo Žilinsko (pravarde Taisonas) parodymais, pagal kuriuos keletas asmenų, taip pat ir aš, esą, 1993 m. gruodžio 25 d. apie 22.00, nuvežėme R. Ganusauską-Mongolą į Andriuškonių mišką, esantį netoliese Lapių (Kauno rajonas) kolektyvinių sodų; išlipus iš automobilio, į R. Ganusauską-Mongolą pirmasis, esą, šovė E. Abarius, bet jo ginklas užstrigo, tada R. Ganusauskas-Mongolas pradėjo bėgti, o aš, esą, jį prisivijau ir nušoviau, po ko R. Žilinskas R. Ganusausko-Mongolo lavoną užkasė.

R. Ganusausko-Mongolo teisėsauga aktyviau pradėjo ieškoti tik po 15 metų (nors dėl paties R. Ganusausko-Mongolo padarytų nusikaltimų jam buvo paskelbta paieška dar tais pačiais 1993 metais), tačiau nei R. Ganusausko-Mongolo lavono R. Žilinsko-Taisono nurodytoje vietoje, nei gyvo R. Ganusausko- Mongolo taip ir nebuvo rasta, lygiai taip pat niekuomet nebuvo rasta ir ginklo, iš kurio, esą, buvo nušautas R.
Ganusauskas-Mongolas. R. Žilinskas-Taisonas, vengdamas jam tenkančios atsakomybės, davė parodymus prieš mane mainais už didžiules privilegijas, kurias jam taikė teisėsauga – dėl jo padarytų nusikalstamų veikų (ne tik prieš R. Ganusauską-Mongolą) jam buvo paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė, o aš (vienintelis iš toje baudžiamojoje byloje nuteistų asmenų) buvau nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos; tokiam nuteisimui pakako vien tik teismo manymo, kad aš galėjau nužudyti R. Ganusauską-Mongolą.
Prašau Jūsų dėmesio šiam mano kreipimuisi į Jus, nes daugiau neturiu į ką kreiptis, visos teisinės galimybės išnaudotos, o mano raštams teismai ir prokuratūra yra visiškai kurti. Kur gi tada galėjo pasidėti R. Ganusauskas-Mongolas ir ar iš tikrųjų jis iš viso buvo nužudytas?

1993 m. spalio 07 d. Kaune, tuometinio „Villulos“ (ankstesniu pavadinimu, „Vilijos“) restorano patalpose Varnių g. 41 buvo nužudyti 5 žmonės. Generalinė prokuratūra bandė tirti šį nusikaltimą ir priėjo aiškios išvados, kad pagrindinis šios kraupios žmogžudystės užsakovas buvo ne kas kitas, kaip R. Ganusauskas-Mongolas. Būtent jis norėjo perimti restorano „Vilula“ akcijas, nes nužudžius kitus asmenis, t.y. ir mane (akcininkų buvo ir daugiau), R. Ganusauskas-Mongolas būtų likęs vieninteliu „Villulos“ akcininku. Tuo metu jisai, būdamas priklausomas nuo narkotikų, susipyko su žmona ir apšaudė daugiabučiame name esančio buto, kuriame tuo metu gyveno jo žmona, duris, kas nulėmė pradėtą ikiteisminę tyrimą jo atžvilgiu ir paskelbtą paiešką. R. Ganusauskas-Mongolas buvo priverstas slapstytis, nes jo, nors ir ne itin aktyviai, teisėsauga ieškojo. Dera prisiminti, kad 1993 m. Lietuvoje ne tik galiojo tokia bausmė, kaip mirties bausmė, bet ir realiai buvo vykdomi mirties bausmės nuosprendžiai; tokia bausmė 1995 m. buvo įvykdyta ir Borisui Dekanidzei, taigi, R. Ganusauskas-Mongolas turėjo slapstytis ne tik dėl buvo daugiabučiame name durų apšaudymo, bet dėl šaltakraujiško 5 žmonių nužudymo „Villulos“ restorane. Tai, kad nuo 1993 m. R. Ganusauskas-Mongolas slapstėsi ir neabejotinai buvo gyvas po to, kada jis, esą, buvo nužudytas, teismams buvo pateikta krūva neabejotinų įrodymų, kuriuos bent jau lakoniškai privalau aptarti žemiau.

1. R. Ganusausko-Mongolo teta Julija Daktarienė (šiuo metu mirusi) tiek advokatui, tiek ir notarui parodė, jog Rimantas Ganusauskas-Mongolas buvo ją aplankęs dar 1994 m., to susitikimo metu jis atėjo atsisveikinti, kadangi artimu laiku ketino išvažiuoti iš Lietuvos.
2. Kauno policijos pareigūnai, kurių tiesioginė užduotis buvo kova su organizuotu nusikalstamumu, konkrečiai – Arūnas Tepelys ir Zenonas Rimša, duodami parodymus teismuose, t.y. prisiekę dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodė, kad 1994
   m. matė R. Ganusauską-Mongolą, norėjo jį sulaikyti, tačiau R. Ganusauskas-Mongolas tuo metu naudojosi geresniu ir greitesniu automobiliu, todėl nuo policijos pabėgo.
3. Šiokia tokia viltis, kad mano baudžiamoji byla bus atnaujinta ir pagaliau bus baigtas tas neteisybės siautėjimas, atsirado, kada buvęs R. Ganusausko-Mongolo klasiokas, iki 1993 m. ir vėliau dirbęs policijoje, p. Arvydas Požėra, nurodė itin reikšmingas aplinkybes, kurios aiškiausiai rodė, kad R. Ganusauskas-Mongolas tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių esu pripažintas kaltu ir nuteistas, nužudytas tikrai nebuvo, p. Arvydas Požėra užaugo tame pačiame Kauno Vilijampolės rajone, kaip ir R. Ganusauskas-Mongolas, mokėsi tuometinėje Kauno 30-oji vidurinėje mokykloje dabartinėje Tilžės g. (tarybiniais laikais ta gatvė vadinosi Adomausko). Arvydas Požėra ir R. Ganusauskas-Mongolas mokėsi vienoje ir toje pačioje klasėje, mokyklos laikais nuolat susitikdavo ir bendraudavo, taigi, p. Arvydas Požėra tikrai Rimantą Ganusauską-Mongolą pažinojo iš veido, iš balso, iš manierų. Kada dėl Rimanto Ganusausko nužudymo buvau nuteistas aš, po keleto TV laidų (ypač po to, kai esą nužudytojo Rimanto Ganusausko sūnus Elvis Ganusauskas tvirtino su tėvu bendravęs po jo tariamo nužudymo) p. A. Požėra nusprendė nebetylėti ir kreiptis į teisėsaugą, savo parodymais prisidėti paneigiant Rimanto Ganusausko-Mongolo tariamo nužudymo aplinkybes. Reikalas tas, kad 1994 m. birželio mėn., vykdydamas profesines pareigas kaip policininkas, A. Požėra sustabdė automobilį šalia kelio Kaunas-Jonava, netoli nuo tuo metu ten veikusios kavinės „Senas bebras“; keleivio pusėje sėdėjo p. Rimantas Ganusauskas ir p. A. Požėra su juo trumpai pasikalbėjo. Kadangi baudžiamosios bylos duomenimis Rimantas Ganusauskas-Mongolas buvo nužudytas 1993 m. per Kalėdas, tai šito niekaip negalėjo būti, nes p. A. Požėra yra absoliučiai įsitikinęs, kad jis buvo sustabdęs automobilį ir kalbėjo su Rimantu Ganusausku ne iki tariamo R. Ganusausko-Mongolo nužudymo, o būtent 1994 m. birželį. Tą aplinkybę p. A. Požėra labai gerai prisiminė, nes būtent tais 1994-aisiais metais jiems buvo suteiktas tarnybinis automobilis „VOLVO“ (iki tol policininkai patruliavo sovietinės gamybos automobiliais).
   Tuo metu, kada vyko mano baudžiamosios bylos nagrinėjimas, p. A. Požėra dar dirbo VRM sistemoje, todėl nesiveržė būti apklausiamas, tačiau po mano nuteisimo ir keleto televizijos laidų, kai visos detalės atmintyje jam susidėliojo, p. A. Požėra kreipėsi į mano advokatą, kuris užfiksavo p. A. Požėros parodymus ir tuo pagrindu kreipėsi į tuometinį Lietuvos Respublikos Generalinį prokurorą p. E. Pašilį, prašydamas atnaujinti baudžiamąjį procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Kaip ir galima buvo tikėtis, Generalinis prokuroras baudžiamojo proceso neatnaujino, tačiau Vilniaus apygardos teismas (teisėja p. Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, dabar jau dėl amžiaus baigusi teisėjos karjerą ir dirba
   advokate), tenkindamas mano gynėjo skundą, išdrįso tai padaryti 2020 m. vasario 13 d. nutartimi. Deja, Generalinis prokuroras apskundė Vilniaus apygardos teismo nutartį, ir galutine Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo nutartimi vėl palikta galioti esama situacija, t.y. absoliuti neteisybė, dėl kurios esu nuteistas griežčiausia įmanoma bausme – iki gyvos galvos.
5. Kaip jau paminėta aukščiau, ir paties R. Ganusausko-Mongolo sūnus Elvis Ganusauskas tvirtino, kad ne kartą bendravo su tėvu po tariamo jo nužudymo, tas yra buvę ir 1996 m., kada jie su tėvu buvo susitikę Lietuvos Respublikos – Baltarusijos Respublikos pasienyje. Yra pakankamai duomenų, kad pabėgęs nuo paieškos, R. Ganusauskas-Mongolas bent jau kurį laiką gyveno ir slapstėsi Baltarusijos Respublikoje, galimai Bresto ir Gomelio miestuose, palaikė ryšius su organizuoto nusikalstamumo grupuotėmis, galimai su Sergejaus Morozovo vadovauta nusikalstama grupuote Gomelio mieste.
6. R. Ganusausko-Mongolo antroji žmona Loreta Ganusauskienė civilinėje byloje prieš mane, kurios iniciatorė ji pati ir buvo (ieškinys atmestas), teikė duomenis, kad dar 2006 metais Rimanto Ganusausko-Mongolo imtynių treneris p. Adolfas Liaugminas, taip pat Rimanto Ganusausko-Mongolo draugas Kęstutis Raškevičius atsiuntė R. Ganusauskui- Mongolui sveikinimus bei dedikacijas knygoje, taigi, ir šiems asmenims nekilo jokių abejonių, kad 2006 m. R. Ganusauskas-Mongolas dar buvo gyvas.
7. Tuometiniai „Villulos“ darbuotojai (durininkas p. Romas Varanavičius, bufetininkė Onutė Nausėdienė ir kt.) taip pat visiškai paneigė kaltinimui naudingas aplinkybes ir parodė, kad taip, kaip rašoma nuosprendžiuose, būti negalėjo.
   Nepaisant tokių neginčytinų, neabejotinų įrodymų, kad aš negalėjau nužudyti Rimanto Ganusausko-Mongolo tokiomis aplinkybėmis, kokios yra nurodytos teismų nuosprendžiuose, nes R. Ganusauskas-Mongolas mažiausiai dar keletą metų buvo (o gal net ir dabar yra) gyvas, aš esu amžinai įkalintas ir neturiu jokios vilties išeiti į laisvę. Nors teoriškai tokia viltis būtų ir pagal dabartinius įstatymus man skirta bausmė galėtų būti pakeista terminuoto laisvės atėmimo bausme, tačiau teismai, nagrinėdami kalėjimo teikimus dėl bausmės pakeitimo, nurodo vis tuos pačius ir absoliučiai neteisingus motyvus, vaizduodami mane kaip nevertą net tokios nedidelės malonės, kaip vilties pasimirti laisvėje suteikimas.
8. 
   Nuo 2009 m. esu kalėjime, didesnę dalį kalėjau Lukiškių kalėjime, kuriame dabar, kiek girdėjau, įrengtas muziejus, žmonėms rodoma, kaip buvo kankinami kaliniai. Tas buvo daroma ne tik carinės okupacijos laikais ar sovietmečiu, nes tokius kankinimus dėl man taikomų kalinimo sąlygų esu patyręs ir aš. Man jau 67 metai, esu silpnos sveikatos. Kur aš besikreipčiau, mano skundai atmetami, kadangi yra tokių teisėsaugos ar valstybės pareigūnų, kurie suinteresuoti, kad kalėčiau iki gyvos galvos ir niekuomet į laisvę neišeičiau.
   B Suprantama, kad teismai, atrodytų, jau padėjo tašką ir niekas man padėti nebegalės. Tačiau iš naujojo Seimo tikiuosi, kad į jį išrinkti teisingi ir drąsūs Tautos atstovai, kad šis teismas yra doresnis, sąžiningesnis už anksčiau buvusius, kad jame gerbiamos žmogaus teisės. Aš vis tiek tikiuosi, kad mane kada nors išteisinu tegul ir po mirties. Tačiau to nebus įmanoma padaryti, jeigu niekas manęs neužstos, kadangi ir teismai yra kažko bijantys, nors aš, senas ir ligotas žmogus, niekam jokios grėsmės nekeliu.
   Prašau suteikti man viltį numirti laisvėje. Mano mamai Jadvygai Daktarienei jau 86 metai, jos sveikata ypatingai silpna, ji ligoninėje. Turiu žmoną Ramutę, 4 vaikus ir 7 anūkus. Jau penkis kartus kalėjimo administracija| kreipiasi į teismus, tarpininkaudama, kad man ” laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė būtų pakeista terminuoto laisvės atėmimo bausme. Visais atvejais tokie kreipimais buvo atmesti ir visais atvejais tas padaroma labai abejotinais motyvais, kad, esą, bausmės tikslai nebus pasiekti, kad teismas gali, bet neprivalo pakeisti bausmę terminuoto laisvas atėmimo bausme. Nors vykdau visas kalėjimo rekomendacijas, lankau visas resocializacijos programas, turiu aibes paskatinimų ir padėkų, tačiau kaip buvau, taip ir lieku nuteistas iki gyvos galvos, be jokios vilties jau nebe gyventi, o bent numirti laisvėje.
   , Gerbiami Seimo nariai, prašau Jūsų kreiptis į Generalinę Prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos, kurioje buvau pripažintas kaltu ir nuteistas (Klaipėdos apygardos teisme išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-23-382/2013, dabar jau archyve), atnaujinime Mano ir mano gynėjų raštų prokurorai ir teismai neišgirsta, o Jūsų, kaip teisėtai išrinktų Tautos atstovų, kreipimasis galėtų būti išgirstas. Suteikite man viltį, labai Jūsų prašau.
   Pagarbiai,

HENRIKAS DAKTARAS