Suduodamas 14 smūgių kirviu į galvą sutuoktinei vyras nebandė jos nužudyti, nustatė teismas

Spalio 25 d. dingusi Utenos gyventoja praėjusią parą rasta nužudyta, nusikaltimu įtariamas asmuo mirė ligoninėje, pranešė prokuratūra.

Anot prokuratūros, policijai apie į namus iš darbo negrįžusią moterį spalio 25 d. pranešė jos sutuoktinis. Atliekant uteniškės paiešką, spalio 26 d. Rokiškio rajone buvo rastas tuščias jos automobilis. Spalio 28 dieną kriminalistai sodyboje, netoli Utenos, aptiko paslėptą dingusios moters kūną su smurto žymėmis. Dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nužudymo.

Teisėsaugos duomenimis, įtariamasis 47 metų minėtos sodybos savininkas R. L. spalio 29 d. buvo rastas Rokiškio rajone. Stipriai sušalęs, į komą paniręs vyras buvo paguldytas į ligoninę, kurioje ketvirtadienį mirė.

R. L. teisėsaugos pareigūnams buvo žinomas dėl anksčiau padarytos nusikalstamos veikos. 2024 metų sausį jis Utenoje, eidamas gatve, užpuolė ir kirviu sužalojo savo sutuoktinę. Moteriai buvo suduota ne mažiau kaip 14 smūgių, dauguma jų – į galvą, kaklą, nugarą. Nuo sunkesnių sužalojimų ją išgelbėjo stori rūbai ir tai, kad grumtynių metu R. L. iš rankų išsprūdo kirvis, o moters pagalbos šauksmus išgirdę praeiviai iškvietė policiją.

Anot prokuratūros, 2024 gruodžio mėnesį Panevėžio apygardos teismas R. L. išteisino dėl pasikėsinimo nužudyti, tačiau jis buvo pripažintas kaltu tik dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Uteniškiui teismas skyrė 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant 2 metams. Teismo nuosprendžio laukęs suimtas R. L. po jo paskelbimo buvo paleistas į laisvę.

Apeliacinis teismas spalio 23 d., išnagrinėjęs Panevėžio apygardos prokuratūros skundą, pakeitė žemesnės instancijos teismo nuosprendį ir R. L. pripažino kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti savo sutuoktinę bei skyrė jam 9 metų laisvės atėmimo bausmę. 

Neaišku, ar tai ta pati moteris, kurią R.L. jau bandė nužudyti kirvio smūgiais į galvą

Tačiau labai originali Panevėžio apygardos teismo motyvacija, kodėl daug smūgiu į galvą kirviu nėra pasikėsinimas nužudyti : teismas „nustatė”, kad „nėra patikimų įrodymų, jog R. L. turėjo griežtai apibrėžtą tikslą atimti J. L. gyvybę. Šias išvadas teismas grindė tuo, kad nuteistasis siekį nužudyti J. L. neigė, o nukentėjusios parodymai dėl suduotų smūgių skaičiaus, vietos bei aplinkybių nebuvo pakankamai nuoseklūs, dėl ko sudėtinga atkurti detalų konfliktuojančių asmenų elgesį ir jų veiksmų eiliškumą”.

 Byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo išsamiai aprašyti įrodymai patvirtina ir dėl to ginčo nėra, kad nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje R. L. sudavė ne mažiau kaip 14 smūgių kirviu sutuoktinei J. L. į įvairias kūno vietas ir padarė jai žaizdą pakaušyje, dešinės plaštakos II-o piršto galinio pirštakaulio lūžį su žaizda minkštuosiuose aplinkiniuose audiniuose, du odos nubrozdinimus viršugalvyje, kairėje plaštakoje, poodines kraujosruvas nugaroje, žastuose, kairio riešo ir plaštakos srityse, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva kairiame dilbyje. Taip jis nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, nes dėl dešinės plaštakos II-o piršto pirštakaulio lūžio jos sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (t. 2, b. l. 36–37). Pirmosios instancijos teismas šiuos nustatytus nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 dalį, tai argumentuodamas tuo, kad nėra patikimų įrodymų, jog R. L. turėjo griežtai apibrėžtą tikslą atimti J. L. gyvybę. Šias išvadas teismas grindė tuo, kad nuteistasis siekį nužudyti J. L. neigė, o nukentėjusios parodymai dėl suduotų smūgių skaičiaus, vietos bei aplinkybių nebuvo pakankamai nuoseklūs, dėl ko sudėtinga atkurti detalų konfliktuojančių asmenų elgesį ir jų veiksmų eiliškumą. Teismas sprendė, kad R. L. smurtinius veiksmus iššaukė menkavertis ginčas, jie buvo spontaniški. Suduotų smūgių skaičius, lokalizacija, stiprumas, kaltinamojo nutraukti smurtiniai veiksmai konflikto eigoje, kurie buvo tęsiami tik po J. L. smūgio skėčiu, nukentėjusiajai kilusios pasekmės, nenustatytas motyvas neleido teismui pripažinti, jog suduodamas kirviu R. L. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia nužudyti J. L.. Teismas taip pat įvertino nukentėjusios ir nuteistojo tarpusavio santykius iki įvykio, R. L. elgesį prieš ir po įvykio. Šių duomenų visumos pagrindu teismas nuteistojo veiksmus vertino kaip padarytus veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia ir kvalifikavo pagal atsiradusias pasekmes – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija su tokiomis išvadomis nesutinka.

7.       BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-628/2024, Nr. 2K-61-594/2024). Be kita ko, viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, Nr. 2K-7-57-648/2021). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino atsietai, nejungdamas jų į bendrą įrodymų visumą, tinkamai neįvertino dalies nustatytų bylos aplinkybių reikšmingumo, todėl padarė neteisingas išvadas dėl nuteistojo R. L. tyčios turinio ir apibrėžtumo.

Ale Ambrasaitė

Žiniasklaidos antraštės: „Utenoje dingusi moteris rasta nužudyta, įtariamasis mirė ligoninėje” arba „Rokiškio rajone – kruvinos istorijos finalas: įtariamas žudikas rastas negyvas”

Pateikiamas lygiai tas pats tekstas, kurį surašė LR Prokuratūra:

„policijai apie į namus iš darbo negrįžusią moterį spalio 25 d. pranešė jos sutuoktinis.

Atliekant uteniškės paiešką, spalio 26 d. Rokiškio rajone

buvo rastas tuščias jos automobilis.

Spalio 28 dieną kriminalistai sodyboje, netoli Utenos, aptiko paslėptą dingusios moters kūną su smurto žymėmis.

Dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nužudymo.

Teisėsaugos duomenimis, įtariamasis 47 metų minėtos sodybos savininkas R. L. spalio 29 d. buvo rastas Rokiškio rajone.

Stipriai sušalęs, į komą paniręs vyras buvo paguldytas į ligoninę, kurioje ketvirtadienį mirė.”

Toliau seka įdomioji dalis:

žudikas

„teisėsaugos pareigūnams buvo žinomas dėl anksčiau padarytos nusikalstamos veikos.

2024 metų sausį jis Utenoje, eidamas gatve,

užpuolė ir kirviu sužalojo savo sutuoktinę.

Moteriai buvo suduota ne mažiau kaip 14 smūgių, dauguma jų –

į galvą, kaklą, nugarą. Nuo sunkesnių sužalojimų ją išgelbėjo stori rūbai ir tai, kad grumtynių metu R. L. iš rankų išsprūdo kirvis, o moters pagalbos šauksmus išgirdę praeiviai iškvietė policiją.”

2024 gruodžio mėnesį Panevėžio apygardos teismas

-išteisino

GATVĖJE KIRVIU MOTERĮ KAPOJUSĮ vyrą dėl pasikėsinimo nužudyti, tačiau jis buvo

-pripažintas kaltu tik

DĖL NESUNKAUS SVEIKATOS SUTRIKDYMO.

Uteniškiui teismas skyrė 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo

-bausmę, jos vykdymą atidedant 2 metams.

ŽMONIŲ KAPOTOJAS KIRVIU, laukęs šio nuosprendžio būdamas suimtas, po nuosprendžio paskelbimo

-BUVO PALEISTAS Į LAISVĘ.

Apeliacinis teismas spalio 23 d., t.y., po 10 mėnesių,

išnagrinėjęs Panevėžio apygardos prokuratūros skundą,

-pakeitė Panevėžio apygardos teismo nuosprendį ir

KAPOTOJĄ KIRVIU

pripažino kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti savo sutuoktinę bei

-skyrė jam 9 metų laisvės atėmimo bausmę.

„Nuosprendžio vykdymui dar neprasidėjus,

nuteistasis, įtariama, nužudė uteniškę.”-baigia pasakojimą Prokuratūra.

………….

Gaila, kad Prokuratūra nesupažindino su

Panevėžio apygardos teisėju ar teisėjais,

2024 m gruodį paleidusiais ŽMONIŲ KAPOTOJĄ KIRVIU į laisvę.

Juk dabar Utenoje dingusi moteris galėtų būti gyva, jei ne šis Panevėžio teisėjas ar teisėjai?

Nenustebčiau, kad nužudytoji yra ta pati “sutuoktinė”, kurios žudikui nepavyko užkapot kirviu pirmą kartą….

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

6.       Byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo išsamiai aprašyti įrodymai patvirtina ir dėl to ginčo nėra, kad nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje R. L. sudavė ne mažiau kaip 14 smūgių kirviu sutuoktinei J. L. į įvairias kūno vietas ir padarė jai žaizdą pakaušyje, dešinės plaštakos II-o piršto galinio pirštakaulio lūžį su žaizda minkštuosiuose aplinkiniuose audiniuose, du odos nubrozdinimus viršugalvyje, kairėje plaštakoje, poodines kraujosruvas nugaroje, žastuose, kairio riešo ir plaštakos srityse, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva kairiame dilbyje. Taip jis nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, nes dėl dešinės plaštakos II-o piršto pirštakaulio lūžio jos sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (t. 2, b. l. 36–37). Pirmosios instancijos teismas šiuos nustatytus nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 dalį, tai argumentuodamas tuo, kad nėra patikimų įrodymų, jog R. L. turėjo griežtai apibrėžtą tikslą atimti J. L. gyvybę. Šias išvadas teismas grindė tuo, kad nuteistasis siekį nužudyti J. L. neigė, o nukentėjusios parodymai dėl suduotų smūgių skaičiaus, vietos bei aplinkybių nebuvo pakankamai nuoseklūs, dėl ko sudėtinga atkurti detalų konfliktuojančių asmenų elgesį ir jų veiksmų eiliškumą. Teismas sprendė, kad R. L. smurtinius veiksmus iššaukė menkavertis ginčas, jie buvo spontaniški. Suduotų smūgių skaičius, lokalizacija, stiprumas, kaltinamojo nutraukti smurtiniai veiksmai konflikto eigoje, kurie buvo tęsiami tik po J. L. smūgio skėčiu, nukentėjusiajai kilusios pasekmės, nenustatytas motyvas neleido teismui pripažinti, jog suduodamas kirviu R. L. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia nužudyti J. L.. Teismas taip pat įvertino nukentėjusios ir nuteistojo tarpusavio santykius iki įvykio, R. L. elgesį prieš ir po įvykio. Šių duomenų visumos pagrindu teismas nuteistojo veiksmus vertino kaip padarytus veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia ir kvalifikavo pagal atsiradusias pasekmes – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija su tokiomis išvadomis nesutinka.

7.       BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-628/2024, Nr. 2K-61-594/2024). Be kita ko, viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, Nr. 2K-7-57-648/2021). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino atsietai, nejungdamas jų į bendrą įrodymų visumą, tinkamai neįvertino dalies nustatytų bylos aplinkybių reikšmingumo, todėl padarė neteisingas išvadas dėl nuteistojo R. L. tyčios turinio ir apibrėžtumo.