Teismai vykdo ne teisingumą, tačiau labai sunkius nusikaltimus (pildoma)

Aurimas Drižius

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Justas Namavičius (nuotr. su savo patrone) man išaiškino to, kuo dar šiek tiek abejojau – kad mažamečių vaikų seksualinis prievaratvimas yra teisėtas Lietuvos valdžiažmogių hobis, ir jokie įstatymai to nedraudžia.

Tai yra daug metų rinkau įrodymus apie siaubingą korupciją Lietuvos teisėsaugoje – dvi mažametės mergaitės Garliavoje buvo brutaliausiu būdu prievartaujamos. Tėvas, sužinojęs apie šiuos dukros išgyvenimus, kreipėsi į „teisėsaugą”, vėliau į Seimą, tačiau galiausiai buvo žiauriausiu būdu nužudytas, prieš tai pagrobtas ir ilgai kankintas. „Teisėsauga” nustatė”, kad Drąsius Kedys mirė „užspingęs” žolės lapu.

Tas personažas, kurį Drąsius Kedys kaltino dukros prievartavimu, buvusio Seimo pirmininko Muntiano padėjėjas Andrius Ūsas taip pat buvo pasiųstas į kitą pasaulį kaip nereikalingas liudininkas. „Teisėsauga” konstatavo, kad A.Ūsas „nuskendo baloje”. Nelaimingas atsitikimas.

Prokuratūra tyčia netyrė Kauno apygardos teismo teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo bylos. Jį mažametė auka atpažino kaip savo galimą budelį, tačiau prokuratūra vėlgi nieko nedarė. Mafija pašalino eilinį nereikalingą liudytoją J.Furmanavičių, nors pastarais ir buvo aukšto rango teisėjas.

J.Furmanavičiaus nužudymu buvo apkaltintas D.Kedys, kuris ir pats buvo nužudytas, „teisėsaugai” tai pateikiant kaip nelaimingą atsitikimą.

Teisėjo nužudymas buvo „nurašytas” ant Drąsiaus Kedžio, tačiau trys tiesioginės nužudymo liudininkės vienu balsu teigė, kad žudikų buvo du, ir nė viena kaip šaulio neatpažino D.Kedžio. Priešingai – visos trys vienu balsu pasakojo, kad žudikų buvo trys, tačiau prokuratūra „nustatė”, kad žudikas buvo vienas ir tai neva buvo D.Kedys.

Tam, kad neva išaiškintų teisėjo nusikaltimą, ir nurašytų šį nužudymą ant D.Kedžio, prokuratūra suklastojo kaltinimą D.Kedžio draugui Raimundui Ivanauskui, neva šis „skatino” D.Kedį žudyti pedofilus. Kadangi jokių įrodymų nebuvo, prokuratūrai teko juos sukurti pagal klasikinį modelį – pasinaudoti etetinių melagingų liudininkų paslaugomis. Tai yra toks Kauno banditėlis Mindaugas Žalimas, iki komos primušęs baltarusį, būtų sėdęs į kalėjimą ilgiems metams kaip revidyvistas, tačiau matyt pasiūlė prokuraūrai savo paslaugas, mat vaikšiojo į tą patį sporto klubą kaip R.Ivanauskas. Mainais už tai, kad išvengtų kalėjimo baltarusio byloje, M.Žalimas sutiko duoti melagingus parodymus prieš R.Ivanauską.

Teisme banditėlis melavo išsijuosęs, kad netė ėmė juokas (pvz., kad Kedys jam siūlė milijoną litų ir panašius vėjus), tačiau lietuviškam „teismui” tai tiko, ir R.Ivanauskas buvo pasiųstas septyniems metams į kalėjimą būdamas visiškai aklas.

Tiesa, R.Ivanauskas būtų išvengęs kalėjimo, būtų tapęs „liudininku”, kaip ir M.Žalimas, jeigu būtų sutikęs melagingai liūdyti prieš N.Venckienę. Tai yra pats R.Ivanauskas sakė, kad prokuratūra (tikėtina, kad tai „metų prokuroras”, tyręs teisėjo Furmanavičiaus bylą Redas Savickas) siūlė jam melagingai liūdyti, kad girdėjo, kaip Neringa Venckienė ragino savo brolį žudyti pedofilus. Tačiau būdamas garbingas žmogus, R.Ivanauskas atsisakė „dealo”, nes niekada gyvenime nebuvo sutikęs N.Venckienės. Todėl buvo pasiųstas ilgiems metams į kalėjimą.

Tiesa, jau minėto baltarusio sumušimo byloje melagis „skilo”, ir prisipažino jį „atradusiam” žurnalistui Mindaugui Gaiveniui, kad davė melagingus parodymus prieš R.Ivanauską tik todėl, kad išvengtų kalėjimo baltarusio byloje.

Dėl vaikų prievartavimo

Faktą, kad dvi pusseserės buvo itin brutaliai prievartautos, patvirtino ir valstybinė psichiatrinė ekpertizė, kuri konstatvo, kad jaunesnioji auka – D.K. nemelavo, pasakodama apie savo išgyvenimus, o sakė tiesą, ir visi jos pasakojimai buvo ne išgalvoti, tačiau jos pačios patirti, ir kad vaikas negalėtų to išsigalvoti.

Vyresniosios mergaitės analitinio prievartavimo faktą taip pat patvirtino medicinos ekspertizė, kuri nurodė, kad aukos storoji žarna yra išplatėjusi dėl veikimo kietu buku daiktu”. Nelaiminga auka apsikakojo net per apklausą prokuratūroje, nes dėl daugarkitinio prievartavimo per užpakalį negalėjo to sustandyti.

Žodžiu, Lietuvos mafija – „teisėsauga” 15 metų darė siaubingus nusikaltimus – vaikų prievartavimą, tėvų žudymą, bylų klastojimą nekaltiems žmonėms.

Visus šiuos irodymus aš pateikiau taip vadinamai „prokuratūrai”, kad ji ištirtų savo pačios nusikaltimus, ir patys prokurorai ir teisėjai patys užsidarytų belangėje – ten, kur jiems vieta.

Žinota, kas ištyrė šiuos nusikaltimus? Taigi tas pats prokuroras, kuris juos ir padarė. Tuo nė kiek neabejoju. Tai prokuroras Redas Savickas, kuris ir sufabrikavo bylą R.Ivanauskui, pasinaudoamas melagingas bandito parodymais. Tiesa, banditėlis išsivyniojo ir baltarusio byloje tapo „liudininku”, o ne kaltinamuoju. Visus šiuos nusikaltimus galimai padaręs ir juos organizavęs prokuroras Redas Savickas nurodė, kad jokių faktų aš nepateikiau, ir atsisakė tirti savo nusikaltimus, surašęs ne nutarimą, tačiau „raštelį”.

Teisėja B. Bakanauskaitė : prokuratūra nepriekaištingai pridengė vaikų prievartavimą ir teisėjo J.Furmanavičiaus nužudymą

Tada šį „raštelį” aš apskundžiau teismui, nes prokurorai dėl kiekvieno skundo turi priimti motyvuotą nutarimą, o ne „raštelį”. Teismui, žinoma, „raštelis” pasirpodė esantis geriausia forma nusikaltimams nuslpėti, todėl jie ir legalizavo šį Savicko „raštelį” kaip teisėtą, nepasisakydamas nė dėl vieno iš šių faktų, ir juos tiesiog ignoruodamas.

2025-08-21 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog:

prokuroro 2023-04-27 raštas Nr. 17.2-1387 yra teisėtas ir pagrįstas; nušalinimo pagal BPK 58 straipsnį pagrindai neegzistuoja; prokuroras vadovavosi vidaus „Asmenų aptarnavimo tvarkos aprašu“, todėl prašymą galėjo palikti
nenagrinėtą.

Su šia nutartimi nesutinku, nes ji prieštarauja BPK, Konstitucijai, Lietuvos teismų praktikai bei
tarptautiniams žmogaus teisių standartams.

II. Skundo pagrindai

1. Prokuroro interesų konfliktas (BPK 58 straipsnis)

Prokuroras R. Savickas atstovavo prokuratūrai R. Ivanausko byloje, kurioje, pareiškėjo teigimu, buvo
klastojami įrodymai.

Tokiu atveju prokuroras negalėjo nagrinėti skundo dėl savo paties galimai nusikalstamų veikų.

Net šališkumo regimybė („appearance of bias“) pažeidžia teisingo proceso principą (EŽTT Piersack v.
Belgium, Oleksandr Volkov v. Ukraine; JT ŽTK Länsman v. Finland).

BPK 58 str. įpareigoja prokurorą nusišalinti, tačiau to nebuvo padaryta.

2. Neprocesinio „rašto“ naudojimas vietoje nutarimo (BPK 168 straipsnis)

BPK 168 str. numato, kad atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą turi būti įformintas nutarimu, kuris gali
būti skundžiamas teismui.

Prokuroro 2023-04-27 raštas nėra nutarimas, todėl jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir atėmė
pareiškėjui galimybę ginti savo teises teisme.

Vidaus tvarkos aprašas negali pakeisti įstatymo. Tai patvirtinta LVAT praktikoje (2017-09-20 nutartis
administracinėje byloje Nr. A-515-492/2017).

3. Lietuvos teismų praktika dėl atsisakymo pradėti tyrimą

LAT yra išaiškinęs, kad atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą privalo būti įformintas nutarimu, nes tik jis

yra skundžiamas ir užtikrina teismų kontrolę (LAT 2019-02-12 nutartis Nr. 2K-51-788/2019; LAT
2016-06-23 nutartis Nr. 2K-213-648/2016).

LAT taip pat pabrėžė, kad prokuroro sprendimai turi būti tokie, kad būtų realiai užtikrinta teismų kontrolė
(LAT 2014-03-18 nutartis Nr. 2K-92-303/2014).

4. Teisės į veiksmingą gynybą pažeidimas (Konstitucija, EŽTK, TPPTP)

Konstitucijos 30 str. numato, kad kiekvienas turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių.

EŽTK 6 ir 13 str., taip pat TPPTP 2(3) str. įpareigoja užtikrinti veiksmingą teisinę gynybą.

„Raštas“, kurio neįmanoma apskųsti, neatitinka šių reikalavimų (EŽTT Kudla v. Poland; JT ŽTK Karttunen v.
Finland).
Atkreipiamas teismo dėmėsys, kad Kauno apygardos teismo teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymas iki
šiol nėra atskleistas – pateikti įrodymai, kad gen. prokuratūros prokuroras Redas Savickas, neabejotinai
tyčia suklastojęs bylą kauniečiui Raimundui Ivanauskui už tai, kad jis neva padėjo Drąsiui Kedžiui nužudyti
Kauno apygardos teismo teisėją Joną Furmanavičių, ir vėliau pats ištyręs šias savo įtariamas klastotes, ir
jų nenustatęs, apylinkės teismo nuomone yra tiesiog teisingumo etalonas.
Kaip žinia, šiai organizacijai, kuri vadinasi prokuratūros sistema, pateikiau įrodymus, kad teisėją
Furmanavičių nušovė visai ne D.Kedys, ir kad žudikų buvo du (apie tai byloje liudijo trys tiesioginės
nužudymo liudininkės). Teismas to nepastebėjo, ir nuteisė aštuoniems metams kalėjimo tokį aklą
kaunietį Raimundą Ivanauską neva už tai, kad jis „skatino” D.Kedį žudyti. Tiesa, pats R.Ivanauskas
nusikaltimo metu buvo ligoninėje, todėl prokurorams sunkiai sekėsi jam susiūti bylą.
Tačiau atsirado galimybė – toks recidyvistas Mindaugas Žalimas iki komos primušė Baltarusijos pilietį
Revinskį, ir būtų ilgiems metams sėdęs į kalėjimą (jau jau kelis kartus buvo sėdėjęs už plėšimus).
M.Žalimas kažkada buvo vaikščiojęs į tą patį sporto klubą, kaip ir R.Ivanauskas, todėl prokuroras
R.Savickas matyt pamatė „galimybę” ir nutarė padaryti jį „liudininku”.
Mainais už tai, kad išvengtų kalėjimo, M.Žalimas neabejotinai sutiko duoti melagingus parodymus prieš
R.Ivanauską, neva matė, kad R.Ivanauskas įkalbinėjo D.Kedį žudyti. „Teismui” to užteko, ir R.Ivanauskas
aštuoniems metams buvo pasiųstas į kalėjimą, nes atsisakė „bendradarbiauti” su „prokuratūra”, ir
melagingai paliūdyti matęs, kad Neringa Venckienė neva ragino savo brolį D.Kedį „žudyti pedofilus”. „Aš
Venckienės niekada nebuvau sutikęs, todėl negalėjau meluoti”, – sakė žmogus. Todėl aštuonis metus
sėdėjo kalėjimo, nors ir būdamas visiškai aklas.

Galiausiai perskaičiau minėto piliečio Revinskio, sumušto iki komos bylą. Jame yra ir žurnalisto Gaivenio
parodymai, kad M.Žalimas jam sakė, kad sutiko duoti melagingus parodymus Ivanausko byloje tik todėl,
kad išvengtų kalėjimo.
Žodžiu, visa ši byla yra baisi klastotė, ir teismai iki šiol bijosi ją pradėti nagrinėti, nes tada tektų pripažinti
ir savo nusikaltimus.

„Teismai” nustatė, kad prokuroras teisėtai pats ištyrė savo įtariamus nusikaltimus ir viskas čia tiesiog nuostabu, „įstatymų viršenybė taip sakant”.

Tada kreipiausi skundė DĖL TEISĖJOS GALIMO PIKTNAUDŽIAVIMO (BK 228 STR.)
I. Faktinės aplinkybės

2025-09-15 Vilniaus apygardos teismo teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė priėmė nutartį byloje Nr.
1S-190-932/2025, kuria atmetė mano skundą.

Mano skunde buvo keli teisiniai pagrindai (BPK 58, 168 str., LAT praktika, Konstitucijos ir EŽTK garantijos).
Nurodžiau, kad teisėja nepasisakė nė dėl vieno argumento, o skundą atmetė abstrakčiais motyvais. Todėl sąmoningas pareigos motyvuoti sprendimą nevykdymas pažeidžia Konstituciją, BPK ir tarptautinius
įsipareigojimus.
Tokie veiksmai atitinka piktnaudžiavimo tarnyba požymius (BK 228 str.), nes teisėja panaudojo savo
įgaliojimus ne pagal paskirtį – ne siekdama vykdyti teisingumą, o formaliai atmesti skundą, ignoruodama
esminius argumentus.
Tokiu būdu buvo pažeista asmens teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

Pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 str. dėl teisėjos Julitos Dabulskytės-Raizgienės veiksmų byloje Nr.
1S-190-932/2025.
Įvertinti, ar jos veiksmai atitinka piktnaudžiavimo tarnyba požymius.

Galiausiai visą šią mafijos grandinę uždarė Apeliacinio teismo teisėjas Namavičius, kuris nurodė, kad teismas yra nepriklausomas daryti kokius nori nusikaltimus, nes teismas pats sprendžia, kas yra įstatymas.

Tiesa, garbingas teisėjas pamiršo pasisakyti dėl esminių bylos aplinkybių – vaikų prievartavimo, žmonių žudymo, bylos klastojimų, tačiau „teismas” nepamiršo priminti, kad jis yra „nepriklausomas”, tai yra tarnauja žudikams ir vaikų prievartautojams.

Jeigu tai ne mafija, tai kas tada yra mafija?

Svarbu: aukščiau esantys teiginiai yra mano nuomonė ir interpretacija remiantis turimais dokumentais bei liudijimais; jie neturėtų būti laikomi nenuginčijamais faktais, kol nėra atitinkamai patvirtinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais: